į filmavimus. Tik reikės pakantumo – jis nuolat papuola į bėdą, be to, garsėja kaip mergišius.
Elai jo reputacija nerūpėjo, ji tegalvojo apie darbą filmavimo aikštelėje. Gal įgytų patirties arba bent už ko nors užsikabintų.
– Galbūt jis bus atlaidesnis dėl italų kalbos, jei pasakysiu, kad kino pramonė jums pažįstama.
– Mano italų kalbos žinios tobulėja, – tvirtino Ela.
– Be to, turėsite kaip reikiant pasitempti.
Šįkart Ela įsižeidė. Vilkėjo labai brangų pilką kostiumėlį – tiktų net parlamente, norėjo pabrėžti ji, kita vertus, drabužis pirktas prieš trejus metus, o politikai negarsėja išskirtiniu mados pojūčiu.
– Santas Koretis tikisi nepriekaištingos padėjėjos.
Ela išspaudė šypseną.
– Tapsiu nepriekaištinga.
– Minutėlę.
Klaudija skambino telefonu, o Ela tramdė kylantį susijaudinimą. Mat pirmą kartą iš tikrųjų norėjo darbo, dar niekada šitaip jo netroško, nors skruostai kiek nukaito, kai Klaudija ją nužvelgė ir pasakė: Taip, ji išvaizdi.Ar medaus atspalvio plaukai tikrai būtinas reikalavimas šioms pareigoms? – svarstė Ela, klausydama, kaip apibūdina jos plaukus.
Paaiškėjo, kad tai nesvarbu.
– Apgailestauju… – papurtė galvą Klaudija. – Kalbėjausi su dabartine jo padėjėja, ir nors ji nekantrauja išeiti iš darbo, sako, kad nėra prasmės jus siūlyti. Jis labai reiklus.
– Na, ačiū, kad stengėtės.
Išėjusi iš agentūros Ela užsuko išgerti kavos. Pro langą žvelgdama į šurmuliuojantį Romos rytą sakė sau, kad kvaila nusivilti dėl darbo, į kurį net nesitaikė.
Ir net jei būtų taikiusis… Ela nužvelgė moteris. Jos pasižymėjo natūralia elegancija, ir jei Santas Koretis rinkosi nepriekaištingas, kartelė čia, Italijoje, keliama labai aukštai. Žvilgtelėjęs į Elą, vilkinčią nuobodų kostiumėlį, jis būtų pateikęs tokį pat atsakymą.
Šiaip ar taip, klausė savęs Ela, ar ji tikrai nori dirbti Sicilijoje, ar tikrai nori prisiliesti prie mamos praeities?
Taip.
Elos širdis neramiai dunkstelėjo, nes ji nebuvo tam pasirengusi. Tačiau išėjusi iš kavinės, užuot puolusi į kitą agentūrą iš sąrašo, pasijuto žvilgčiojanti į gražius drabužius vitrinose ir svarstanti, ką vilkėtų asmeninė Santo Korečio padėjėja. Po kelių akimirkų to paties klausė pardavėjos.
Na, jo vardo neminėjo, tik pasakė einanti į labai svarbų pokalbį dėl darbo. Kiek vėliau Ela prisėdo, kad ilgus garbanotus jos plaukus pakirptų ir sutramdytų, paskui laisvai surištų ties sprandu, be to, padarytų makiažą ir sutvarkytų nagus.
Ankstyvą popietę išsiregistravo iš viešbučio ir nuskrido į Siciliją. Ji žvelgė į žemę, matytą begalėje išblukusių nuotraukų, kurias vis rodydavo mama. Nors snieguoti kalnai, žvilganti žydra jūra ir pakrantėje dėl vietos besigrumiantys išsikišę nameliai buvo gražūs, Ela nebuvo tikra, ar yra tam pasiruošusi. Bet, priminė sau, juk atvyko čia dirbti.
Nors palikdama lagaminą saugykloje ir žengdama į žiemos saulę Ela manė drąsiausiai pasielgusi išvykdama iš Australijos, šis poelgis taip pat atrodė drąsus. Arba kvailas. Netrukus sužinos.
Ela įlipo į baltą taksi.
– Korečių medija.
Ela sulaikė kvėpavimą nerimaudama, kad vairuotojas paklaus adreso arba pasakys nenutuokiantis, kur tai yra, bet tas viso labo linktelėjo, o Ela iš rankinės išsitraukė veidrodėlį, susiglostė plaukus ir atnaujino makiažą. Nauja žvilganti balta šypsena atrodė nepažįstama. Niekas neatspėtų, kiek jai teko už tai sumokėti – ir ne pinigais.
Paslėpusi veidrodėlį Ela nenorėjo apie tai galvoti, tik nustūmė šalin visas mintis apie tėvą. Taksi sustojus prie Korečių medijos dangoraižio vairuotojui sumokėjo labai ryžtinga moteris, kuri įžengė į elegantišką kondicionuojamą pastatą ir pasakė atvykusi dėl asmeninės padėjėjos darbo.
– Un attimo, prego1. – Sekretorė paėmė telefoną, ir po kelių akimirkų iš lifto išeinančią Elą pritrenkė netikėtas pasisveikinimas.
– Buona fortuna2! – Neįtikėtinai graži ir apsiašarojusi moteris atkišo Elai juodą kalendorių odiniu viršeliu ir automobilio raktelius, palinkėjo sėkmės dirbant su Santu ir šūktelėjo per petį seną itališką priežodį, kurį Ela kelis kartus girdėjo iš mamos. – Jei vyras mane apgauna vieną kartą, kaltas jis. Jei dusyk, kalta pati.
– Kaip suprantu, atsakymas neigiamas?
Gilus sodrus balsas privertė Elą atsisukti, o tam vyrui išėjus iš kabineto ji per svaiginamą sekundę suprato, kodėl asmeninė padėjėja suteikė jam antrą galimybę. Akivaizdu, kad trečios nesuteikė, mat kuktelėjusi išlėkė pro duris, palikdama Elą vieną su juo.
Žalios akys susitiko su jos akimis, labai gražiose lūpose žaidė neatgailaujančios šypsenos užuomina, o ant kairio skruosto švietė raudonas delno atspaudas.
– Ar atvykote į pokalbį dėl darbo? – paklausė Elos itališkai, o kai ši linktelėjo ir prisistatė, mostu pakvietė į kabinetą, ir ji nusekė įkandin.
Jo pristatyti nereikėjo.
PIRMAS SKYRIUS
Santas krūptelėjęs pabudo mušančia širdimi ir ištiesė ranką ieškodamas pažįstamos šilumos, bet, užuot gulėjęs lovoje su meiluže, pasijuto vienas miegąs ant sofos.
Kas nutiko praėjusią naktį?
Protas – žiaurus išdaigininkas.
Jis neatskleidė Santui, kas nutiko, tik parodė nedideles užuominas.
Ant grindų mėtėsi tuščias viskio butelis, kurį Santas perlipo slinkdamas į vonią, o nuleidęs žvilgsnį suprato vis dar vilkįs vestuvinį kostiumą, tik kaklaraištis kreivas, o marškiniai suplėšyti ir prasagstyti.
Čiuptelėjo vidinę švarko kišenę ir prisiminė, kaip Ela du tris kartus tikrino, ar jis juos turi, paskui ji išėjo, o jis tapo vyriausiuoju pabroliu brolio vestuvėse.
Žiedai vis dar kišenėje.
Jis apsišlakstė veidą vandeniu; veidas ir krūtinė nusėti mėlynėmis.
Santas pažvelgė į kaklą ir susiraukė, bet prisiminus vakarykščius įvykius kelios bučinių žymės mažiausiai rūpėjo.
Aleksandras!
Santas pakėlė ragelį, kad paprašytų vairuotojo, bet atsiliepė naktinė registratorė, kuri, tikriausiai nesuprasdama, kad tokių klausimų nedera užduoti, pasiteiravo,
Minutėlę (it.) (čia ir toliau – vert. past.).
Sėkmės (it.).
