lovos, Markosai. Greičiau.
– Kaip įsakysi. Turėčiau iš pradžių nusirengti?
Kadangi moteris tylėjo, Markosas atsisėdo ir atrėmė galvą į lovos kraštą. Frančeska nurijo seiles. Dievulėliau, nerūpestingai atsilošęs ir sulenkęs vieną kelį jis atrodė kaip uždraustų malonumų pagunda. Gražuoliui atsisegus dar vieną sagą, iš po marškinių pasimatė švelni, įdegusi oda, kurią Frančeska kadaise troško bučiuoti.
Niekada neturėjo galimybės to padaryti, nors geidė visa siela. Markosas Navara vis dar nesuprato, kas ši jam įsakinėjanti moteris. Neįtikėtina. Ji sulyso, tačiau juk taip radikaliai nepasikeitė. Vis dar buvo Frančeska Dora – nerangi, stokojanti grakštumo, kaip ir visada.
Tai, kad šis tipas nesugebėjo jos atpažinti, buvo tik dar vienas įrodymas, kad Markosui ji tikrai niekada nerūpėjo.
– Patinka tai, ką regi, querida?
Frančeskos viduje kažkas suvirpėjo, tada ji įkišo ranką į kišenę ir ištraukė antrankius. Sviedė juos į Markosą. Šis pagavo juos viena ranka ir jau nebesistengė vaidinti gundytojo. Jo akyse žybsėjo menkai teslepiama neapykanta.
Ne tik tai.
Ar tai, ką moteris matė Markoso žvilgsnio gelmėse, buvo baimė? Ji visa drebėjo, tačiau negalėjo liautis. Frančeska negalės saugiai išsinešdinti iš šio kambario, jei kaip nors nesulaikys Markoso. Ji rankose suspaudė ginklą, tačiau su kiekviena prabėgančia sekunde tvirtai laikyti pistoletą darėsi vis sunkiau, nes delnai buvo drėgnutėliai. Jai reikia baigti šį reikalą ir sprukti.
– Prisirakink prie lovos. Ir pasirūpink, kad išgirsčiau, kaip užsisegi antrankius.
Markoso ranka, laikanti naujutėlaičius antrankius, tirtėjo iš baimės.
– Jau verčiau mane nušauk, – sumurmėjo jis. – Nes aš tave surasiu. O suradęs taip atkeršysiu, kad net baisiausi tavo nakties košmarai atrodys lyg malonūs sapnai.
– Neerzink manęs, – burbtelėjo įsibrovėlė. – Ir daryk, ką paliepiau.
Jis dar minutėlę rūsčiai žvelgė į moterį, jo krūtinė greitai kilnojosi. Tada vieną antrankį jis prisegė prie lovos kojos. Kitu apjuosė riešą, sustingusiu žvilgsniu spoksodamas į Frančeską. Ji galėjo prisiekti, jog jo lūpos pabalo. Visgi ne, Markoso Navaros niekas negąsdino, jis tikrai nebijojo būti prirakintas prie prabangios lovos ištaigingame viešbutyje. Tiesą sakant, Frančeska galėjo lažintis, kad šis gražuoliukas ir anksčiau buvo štai šitaip prirakintas – žinoma, dėl kur kas malonesnių priežasčių.
Tyloje pasigirdo spragtelėjimas. Antrankiai Markosui buvo kaip tik, jis trūktelėjo, tačiau ranka laikėsi nepajudinamai, ir Frančeska lengviau atsiduso.
Tik štai Markosas vėl prašneko:
– Iškasiu tave iš po žemių, Frenke. Sumokėsi tokią kainą, kokios net neįsivaizduoji. Iš pradžių pririšiu tave lyg šunį…
– Tylėk, – išrėžė ji, ginklas rankose suvirpėjo, kai vėl nukreipė jį į Markosą. Frančeskos širdis daužėsi taip smarkiai, jog darėsi silpna. Navara nė nenujautė, kad ji jau išgyveno patį baisiausią košmarą. Šis tipelis negalėjo iškrėsti nieko baisesnio už tai, ką Frančeskai buvo padarę tie banditai: primušė ją kone iki mirties ir nužudė dar negimusį mažylį.
– Nenoriu tau daryti nieko bloga, Markosai. Tačiau jei priversi, prisiekiu, padarysiu viską.
– Dabar atidaryk seifą ir pasiimk savo laimikį, – tarė šaltai. – Užtikrinu, mes dar susitiksim.
Dora pasilenkė prie šalia kojų buvusio seifo.
Staigiai užliejo svaigi adrenalino banga. Jau netrukus El Corazón del Diablo priklausys jai. Gyvenimas grįš į senas vėžes. Žakas sustiprės ir kurs nuostabius papuošalus. Ji toliau darbuosis parduotuvėlėje, kurioje juodu pardavinėjo savo kūrinius.
Merginą pervėrė baimė. O jei Markosas ją suras? Tačiau ne, ji neturėtų dėl to jaudintis. Netgi jei Navara supras, kas ši įsibrovėlė ir ją suseks, papuošalas jau bus toli, kur Žakas pasirūpins jam būtina priežiūra.
Jau ne pirmą kartą Frančeską užgraužė abejonės ir kaltė. Ar ji pasielgė gerai? Bet ar turėjo kitą pasirinkimą? Markosas turtingas. Jam puikiai klosis ir be vėrinio. Be to, deimantas iš Frančeskos buvo išviliotas apgaule.
Ar prisieki mylėti, gerbti ir saugoti…
Išgirdusi triukšmą iš gretimo kambario, Frančeska pakėlė galvą.
– Branguti, kur tu? – sušuko kažkokia moteris rafinuotos turtuolės balseliu.
Frančeska sustingo, sulaikė kvapą. Kadaise ir ji tokia buvo. Tačiau per Markosą viską prarado.
Vis dėlto…
Anksčiau ji nebuvo laiminga. Nepaisant visų rafinuotų manierų pamokėlių, Frenkė niekada nebuvo tokia, kokią ją matyti norėjo motina. Nebuvo tobula kaip Livija. Viskas, prie ko Frančeska prisiliesdavo, subyrėdavo, viskas, ko imdavosi, nepavykdavo. Kai pabėgo, Dorų jaunėlei palengvėjo.
Tačiau neilgam. Iki kol naujas košmaras beveik neatėmė iš jos sveiko proto.
– Mielasis! – vėl šūktelėjo moteris.
Frančeska iškėlė ginklą ir davė ženklą Markosui tylėti. Keista, bet jis pakluso. Ji neturėjo laiko galvoti kodėl. Pakėlė seifą ir dingo pro atdaras balkono duris. Paskutinis dalykas, kurį ji matė, buvo Markoso Navaros akys.
Kupinos pagiežos ir žadančios atpildą.
Antras skyrius
Žakas gulėjo lovoje, užsitempęs šūsnį antklodžių, jo paliegęs kūnas buvo vos matyti. Jis gulėjo užsimerkęs, sunkiai alsavo. Frančeska nurijo skausmo gniutulą. Jai maudė gerklę. Moteris troško papasakoti Žakui apie papuošalą, norėjo jo pagalbos bei patarimo.
Tačiau negalėjo to padaryti. Senasis juvelyras susijaudintų, jei sužinotų, ką iškrėtė jo globotinė. Netoliese buvęs Žako sūnėnas Žilesas pagavo Frančeskos žvilgsnį. Po jo akimis juodavo ratilai. Tai jis padėjo Frančeskai įsibrauti į Markoso kambarį – nuo tada ji kiekvieną akimirką jautėsi kalta, kad įpainiojo ir jį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного
