patiko mintis, kad jis per savo viešnagę gyvens rožiniame kambaryje. Tą miegamąjį įrengė galvodama apie Nikę, todėl sienos buvo rožinės, užuolaidos pasiūtos iš rožinio ir mėlyno gėlėto prancūziško satino, derančio su gėlėtu lovos užtiesalu. Nėriniuoti čiužinio papuošimai tiko prie nėriniuotų pagalvėlių ant lovos ir šalia stovinčio patogaus šviesiai mėlynu gobelenu apmušto supamojo krėslo.
Visas tas rožinis rojus išvarys Luką, vyrą, persisunkusį vyriškumu, iš proto. O jeigu pasiseks, išvarys iš savo namo ir gyvenimo.
Lukas nusinešė lagaminą į paskirtą kambarį ir apsidairė. Delnu pasitrynė akis ir veidą. Mergaitiškas kambarys toli gražu nepriminė nuosaikių ir šaltų linijų jo moderniuose, juodomis ir baltomis spalvomis dekoruotuose namuose. Dirstelėjęs į pompastiškas užuolaidas Lukas pajuto, kaip ima niežtėti odą, tarsi būtų ištikusi alerginė reakcija.
Ir kaip jis turėtų šiame kambaryje dirbti? Tualetinis staliukas buvo nuklotas mergaitiškais niekučiais. Lukas nepakentė netvarkos. Jo darbas buvo sutvarkyti kitų žmonių padarytą netvarką ir sukeltą chaosą. Kaip tik tam jis čia ir atvyko.
Mintys nuklydo prie moters, padėsiančios jam įgyvendinti apgaulę. Tikrovėje ji buvo dar įspūdingesnė nei ekrane. Sulig kiekviena emocija išraiškingos jos akys ir veidas patraukdavo ir prikaustydavo. Lukas puikiai mokėjo per pirmąsias trisdešimt susitikimo sekundžių perprasti žmones, tačiau Gvena buvo kietas riešutėlis.
Nereikėjo skaityti jos asmeninės bylos. Gvenos istorija ryškiomis raidėmis puikavosi kiekviename žurnale ir laikraštyje. Sklandė gandai, kad jos romanas su tame pačiame filme vaidinusiu aktoriumi lėmė visų dėmesį atkreipusios santuokos su vienu žymiausių Holivudo prodiuserių baigtį. Tada ji pradingo.
Bet akivaizdu, kad jos grožis ir talentas nedingo niekur. Kaip ir geidulingumas, kunkuliuojantis po santūria išore. Jei Lukas nebūtų pasimokęs iš romanų su aktorėmis, būtų susigundęs išsiaiškinti Gvenos paslaptis tiek lovoje, tiek kitur, bet dabar jis buvo išmintingesnis.
Suzvimbė mobilusis telefonas, ir jis tučtuojau atpažino brolio Makso skambutį.
– Ei, aš vietoje.
– Nusprendžiau patikrinti, nes nepaskambinai.
– Užtrukau ilgiau nei tikėjausi, kol išsinuomojau visureigį. Gvenos ranča – visiškame užkampyje. Galima neabejoti, kad ji troško pamiršti Angelų miestą.
– Kaip sutiko naujieną?
– Žiūrint, kurią, – atsakė Lukas, prisiartino prie lango ir ėmė apžiūrinėti, kaip nuimti užuolaidas. – Susisielojo dėl Nikės, norėjo važiuoti jos aplankyti.
– Tu neleidai, – įsiterpė brolis.
– Aha.
– O kaip malonioji dama reagavo į jūsų artėjančias vedybas? – paklausė brolis kitokiu tonu.
Lukas susiraukė ir papurtė galvą.
– Ko tik nepadarysi dėl šeimos verslo. Na, tarkime, man pasisekė, kad tą akimirką ji po ranka neturėjo jokių aštrių įrankių.
Maksas tyliai sukikeno.
– Nori pasakyti, ji nemirė troškimu susidėti su vienu geidžiamiausių miesto viengungių?
– Tu pernelyg įsismaginai.
– Gal ir tu galėtum pasismaginti, jei tinkamai elgtumeis. Gvena Makord buvo velniškai karšta mergužėlė. Ar tik ne ją prieš kažkiek metų vienas žurnalas išrinko seksualiausia moterimi?
Keli žurnalai. Lukui prieš akis iškilo ypač įsimintina nuotrauka iš vieno jos filmo, kur Gvena vilkėjo tik prasegtus vyriškus marškinius. Fotografija nešykštėdama atskleidė gundantį tarpą tarp krūtų, išryškino tamsius spenelius po drabužiu ir atidengė dailias iki begalybės ilgas kojas. Liežuvio galiukas, liečiantis jos viršutinę lūpą ir ilgi kirpčiukai, dengiantys vieną akį, įaudrino milijono vyrų, senų ir jaunų, fantazijas. Lukas nuvijo jaudinantį vaizdą.
– Šiuo metu Gvena karštligiškai siunta ant manęs ir visų Hadsonų.
– Ak, nejau jos žavesys išblėso?
– Ne, – atrėžė pyktelėjęs Lukas. – Ji vis dar graži, bet pyksta, kad buvo priversta susižadėti.
– Turėtų būti dėkinga, kad taip staigiai įtaisėme jos pamišusią seserį į reabilitacijos kliniką, – priminė Maksas.
– Ir yra. Tik netrokšta vėl būti viešas asmuo. – Atidaręs spintos duris Lukas pamatė, kad ji beveik tuščia. Gerokai palengvėjo. Galės čia sugrūsti visus niekučius ir nėriniuotas nesąmones.
– Manai, sutiks dalyvauti šiame farse? – pasiteiravo brolis.
– Neturi kito pasirinkimo. Todėl ir yra tokia įsiutusi, – paaiškino Lukas. – Jos lūkesčiai nesvarbūs, bent jau kol sutinka bendradarbiauti.
– Tą tavo kategorišką toną esu girdėjęs ir anksčiau, – tarė Maksas. – Nežinau, kurio gailėtis – tavęs ar jos.
– Man nereikia jokio gailesčio, – atkirto Lukas žvelgdamas į rožines sienas ir grieždamas dantimis. – Galiu pats savimi pasirūpinti.
Išmėžusi gardus ir pašėrusi arklius Gvena grįžo į namą, – vis dar susirūpinusi, bet susitvardžiusi. Ji trumpam paliko aulinius prie paradinių durų ir nuėjo į savo miegamąjį. Iš virtuvės atsklido kažkoks gardus kvapas. Kambario, kuriame miegos Lukas Hadsonas, durys buvo praviros. Dirstelėjus vidun, Gvenos vos neištiko širdies smūgis.
Lukas sėdėjo mėlynajame krėsle ir dirbo su nešiojamuoju kompiuteriu, bet užuolaidų nebebuvo, kaip ir pagalvėlių, statulėlių kolekcijos ir porcelianinių papuošalų dėžučių, visų ant sienos kabojusių paveikslų. Lovą dengė tamsi antklodė, kurią greičiausiai rado skalbinių spintoje koridoriuje. Langai liko pliki.
Gvena įėjo.
– Kur yra…
– Spintoje, – atsakė Lukas, dar jai nebaigus klausimo. Jis atsistojo. – Laikinai perdekoravau kambarį. Prieš išvažiuodamas, viską grąžinsiu į savo vietas. Nors įrengta… – Jis akimirksniui nutilo, – gražiai, tačiau blaško dėmesį. Dirbant reikia susikaupti.
Gvena dėbtelėjo į plikus langus ir linktelėjo.
– Gerai, – sutiko ji. Lukas prabus, vos tik ims brėkšti, bet tai – ne jos reikalas. – Nieko baisaus. Ką aš užuo…
– Mano virėja paruošė porą patiekalų, prieš iškeliaujant, – paaiškino jis. – Kai pasakiau, kad vykstu į Montaną, ji neabejojo, kad užstrigsiu kokioje dykvietėje, siaučiant pūgai. – Lukas metė žvilgsnį pro langą į lauke krintantį sniegą. – Ir beveik neklydo. Tu alkana?
Įgimta Gvenos nuojauta liepė atsisakyti. Vis dėlto nenorėjo, kad jis čia pasiliktų. Jis buvo nepageidaujamas ir įsiveržė į jos ramų pasaulį, kurį ji susikūrė
