Su sąlyga. Maureen Child

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Su sąlyga - Maureen Child страница 3

Su sąlyga - Maureen Child Aistra

Скачать книгу

pervėrė brolį nuožmiu žvilgsniu. Sužinojęs, kad jų motina buvo neištikima tėvui, jis visiškai liovėsi tikėjęs santuokos šventumu. Šokiruojanti žinia paveikė jo požiūrį. Bet argi galėjo būti kitaip? Du žmonės, kuriuos jis visą gyvenimą laikė kone tobulumo įsikūnijimais, pasirodė besą visiški minkštakūniai.

      – Nepainiok jų į tai.

      – Kodėl? Tu nevertini jų poelgio blaiviai. – Maksas atsiduso. – Su tėvu apie tai nesikalbi, motinos išklausyti nenori, o su visais kitais elgiesi taip, tarsi krūtinėje turėtum ledo gabalą.

      – Aš dirbu, – suirzusiu balsu pareiškė Devas. – Gal dar nepastebėjai, kad šiuo metu baigiame statyti kelis filmus, jau nekalbant apie tuos niekingus Kino akademijos apdovanojimus…

      – Kalbame ne apie darbą, Devai. Kalbame apie tave. Apie tavo gyvenimą. Tau tereikėjo pasistengti, brolau. – Maksas suraukė antakius. – Val tave mylėjo, o tu viską sugadinai.

      Devą vėl perliejo kaltės jausmas, palikdamas nepasitenkinimą savimi. Jis nebuvo iš tų, kurie žvalgosi atgal. Jis niekada negromuliuodavo senų klaidų ir nesistengdavo suprasti, kur pasielgė netinkamai. Praeitis tėra praeitis, kurios nebegalima pakeisti.

      Devas iš lėto pakilo ir iš viršaus pažvelgė į brolį.

      – Aš nieko nesugadinau. Man regis, turėtum žiūrėti savo meilės reikalų, užuot rūpinęsis manimi ir mano žmona.

      – Devai, tu neturi žmonos, – priminė jam Maksas.

      Keista, jis ką tik tai sakė Megan, tačiau išgirdęs tuos pačius žodžius iš brolio lūpų pajuto tokį įsiūtį, kad norėjo kibti šiam į atlapus. Megan buvo teisi. Jis turėjo žmoną. Tik jos nebuvo šalia. Na, gerai, gal praeities ir negalima pakeisti. Bet ateitis, velniai griebtų, dar neprarasta.

      – Dar ir kaip turiu, – paprieštaravo Devas suvokdamas, kaip smarkiai jam buvo įsipykę atsakinėti į korespondentų klausimus, išsisukinėti nuo fotografų objektyvų ir taikstytis su nesiliaujančiais šeimos baksnojimais dėl Val. Atėjo laikas išsikuopti.

      Be to, po velnių, kodėl visa tai turi iškęsti jis?

      Juk ne jis metė šeimą. Ne jis troško klausydamasis tylos vaikštinėti po tuščius namus. Tai Valeri privertė juodu šitai išgyventi, ir jam jau gerokai įgriso taikstytis su jos sukurta padėtimi.

      – Tai bent bus naujiena Val, – stodamasis tarė Maksas.

      – Leisk man pačiam pasirūpinti Valeri. – Kuo daugiau Devas apie tai galvojo, tuo geriau jautėsi. Nešamas teisėto pykčio bangos, jis perėjo kambarį, atlapojo spintos duris ir nuplėšė nuo pakabos kostiumo švarką.

      – Kur susiruošei? – paklausė Maksas.

      – Ketinu išsamiai viską aptarti su savo žmona, – atsakė Devas. Galvoje iškilo Valeri vaizdas, ir jis suprato be galo jos ilgėjęsis, kad ją kur. – Laikas priminti Val, jog mes vis dar susituokę.

      – Manai, bus lengva?

      Devas pažvelgė į savo jaunesnįjį brolį. Keletą pastarųjų dienų jo sekretorės, padėjėjos ir šeimos nariai vaikščiojo iš džiaugsmo išplėstomis akimis. Regis, kaskart kai pažvelgdavo į biurą matydavo, kaip pristatoma dėžė saldainių ar puokštė gėlių.

      Valentino dienos širdelės ir gėlės šiomis dienomis jam nuolat primindavo, kad jis vienas kaip pirštas. Jam nedavė ramybės tuštuma, kurią jausdavo kiekvieną vakarą grįžęs namo. Matydamas, kaip broliai ir sesuo mėgaujasi meilės džiaugsmais, Devas jautė tokį nerimą, apie kokį ligi šiol nenutuokė.

      Ir nė nenorėjo galvoti kodėl. Kad ir kaip būtų, kone visą gyvenimą jis gyveno vienas. Laisva valia.

      O gal tai ir buvo tikrasis motyvas. Galbūt vienas jis ne laisva valia. Į tokią padėtį jį įstūmė savarankiškas Valeri sprendimas. Ką gi, ji savo pasiekė. Paliko jį. Okupavo visą įmanomą erdvę. Tačiau vaidinimas baigėsi. Atėjo laikas jai grįžti namo. Ir vykdyti priesaikas, kurias abu davė santuokos metu. Niekur nebuvo paminėtas sakinys: kol nebenorėsite būti kartu. Priesaika skambėjo taip: kol mirtis jus išskirs. O Devas laikydavosi priesaikų. To paties tikėjosi ir iš savo žmonos.

      Seniai laikas jai tai priminti.

      Niūriai šypsodamasis Devas atsakė:

      – Nesvarbu, sunku ar lengva, aš tai padarysiu.

      Valeri Šelton Hadson turėjo nuosavą butą, kurio langai atsivėrė į Beverli Hilso kalnus, medžius ir vilas. Jis buvo įrengtas prabangiai ir skoningai, bet atrodė toks velniškai tuščias, kad jai norėjosi rėkti vien tam, kad išgirstų bent kokį garsą.

      Visgi radiją ar televizorių ji įjungdavo retai – nenorėjo nieko girdėti apie Hadson Pictures ir artėjančius Kino akademijos apdovanojimus. Kaskart vos išgirdus Devlino vardą jai suspausdavo širdį, o vienatvė, kuri jau buvo spėjusi tapti gyvenimo dalimi, grasindavo praryti gyvą.

      Užuot galvojusi apie tai, ką prarado, Valeri nusprendė apskritai kuo mažiau sukti galvą. Ji eidavo pietauti su draugais, savanoriškai prisidėjo prie labdaringos veiklos, vaikščiojo po parduotuves ir stengėsi nekreipti dėmesio į paparacus, kurie spragsėdami fotoaparatais iššokdavo jai skersai kelio vos išėjus iš namų.

      Užpildyti dienas sekėsi neblogai, bet naktys būdavo tuščios, tylios ir vienišos. Valeri nerūpėjo pasimatymai, o išsiruošti su draugais į madingiausią naktinį klubą ji turėdavo prisiversti. Taigi naktys buvo ilgos, dienos kupinos veiklos, ir jai vis dar užteko laiko ilgėtis savo vyro. Ilgėtis žmogaus, kuris ją taip ignoravo, kad jai neliko kitos išeities, išskyrus palikti jį.

      – Ne taip aš noriu gyventi, – sumurmėjo Valeri ir žengė į nuošalią, tik jai vienai priklausančią svetainės terasą.

      Ją pasitiko gausi žaluma. Iš kabančių vazonų sviro paparčiai, keraminiuose kibirėliuose augo ir akį glostė gausiai žiedais apsipylusios šakelės, pasienius puošė dailiai apkarpyti krūmeliai, o viename kampe iš vazono netgi stiebėsi citrinmedis. Terasos viduryje stovėjo chromo ir keramikos stalelis, prie kurio buvo pristumtos keturios dekoratyvinės kėdės. Čia buvo įtaisytos ir sūpuoklės su ryškia raudonai gelsva uždanga; Valeri patraukė link jų. Susirangiusi sūpuoklėse ji galėjo klausytis tolimo, iki penkiolikto aukšto atsklindančio, bet jau prislopusio eismo gaudesio ir žinoti, kad bent šioje vietoje nėra stebima.

      Vieta pamąstymui. Nelaimei, vos pradėjus galvoti, mintys kaipmat imdavo suktis apie Devliną. Pyktelėjusi ant savęs Valeri nuvijo šalin jo atvaizdą: veide įsirėžusią nuostabą, kai ji pasakė išeinanti. Mintis, kad spruko pabrukusi uodegą, jai atrodė nepakenčiama. Val nekentė savęs už tai, jog už santuoką, kurios taip troško, nekovojo dantimis ir nagais.

      Ak, taip, iš pradžių už negarbingą jų bendro gyvenimo baigtį ji kaltino tik Devliną. Tačiau dabar buvo priversta pripažinti, kad kalti buvo jie abu. Ji nė karto nepasistengė išsakyti savo nuomonės. Neprivertė Devlino jos matyti. Valeri tik tyliai – it visiška kvaiša – laukė, kol vyras pajus tokias pat kibirkštis, kokias ji pajuto vos jį išvydusi.

      Valeri pakėlė dekoratyvinę pagalvėlę,

Скачать книгу