laiko stengdamasi būti tobula mažyte žmona ir dėčiau daugiau pastangų buvimui savimi. – Ji kone paspringo dėl paskutinio sakinio.
Tobula mažytė žmona.
– Dieve švenčiausias, nieko nuostabaus, kad Devui buvo nuobodu. Kas gali būti baisiau? – Valeri sudejavo ir pajutusi pilvu nugurgiantį beviltiškumo jausmą stipriau prispaudė prie juosmens pagalvėlę. Pastarosiomis dienos šis pojūtis neapleido jos nei dieną, nei naktį.
– Ponia Hadson?
Valeri atsiduso nepatenkinta dėl namų šeimininkės sutrukdymo, tačiau nepakėlė galvos ir neatsimerkė.
– Taip, Terese.
– Kai kas atėjo jūsų aplankyti, – beveik apgailestaujančiu tonu tyliai pranešė vyresnioji moteris. – Pasakiau jam, kad jūs dabar užimta, bet…
– Primygtinai reikalauju pasimatyti.
Staiga pakėlusi galvą Valeri plačiai atmerkė akis ir įsmeigė žvilgsnį į žmogų, kurio niekada nebesitikėjo pamatyti.
Savo vyrą.
Antras skyrius
– Nustebai? – Susikišęs rankas į kelnių kišenes ir atrodydamas visiškai ramus, Devas žengė pro namų šeimininkę į terasą.
– Taip, nustebau. – Valeri žvelgė į jį, lyg būtų išvydusi vaiduoklį, ir Devas nesuprato, ar ji apsidžiaugė jį pamačiusi, ar ne.
– Privalau su tavimi pasikalbėti. – Devo akys nukrypo nuo Valeri į namų šeimininkę ir vėl grįžo prie žmonos.
Norėdama padrąsinti save Val giliai įkvėpė ir pažiūrėjo į tarpduryje laukiančią moterį.
– Gali eiti, Terese. Susitvarkysiu viena.
Neatrodė, kad jos žodžiai būtų įtikinę vyresniąją moterį. Pasisukusi eiti ji sausai ištarė:
– Jeigu manęs reikės, ponia Hadson, tik paskambinkite.
Pasišalinus namų šeimininkei Devas nuoširdžiai nusijuokė.
– Tavo asmeninis drakonas?
– Man nereikia vartus saugančio drakono, Devai. Savimi galiu pasirūpinti ir pati.
Stebėdamas žmoną Devas kilstelėjo vieną tamsų antakį ir iš lėto linktelėjo.
– Tikiuosi.
– Taigi, dabar esame vieni. Gal paaiškinsi, ką visa tai reiškia?
Valeri tonas skambėjo ne itin svetingai, tačiau tai buvo nesvarbu. Devas atvažiavo įvykdyti užduoties, po galais, ir ketino išeiti tik pasiekęs tikslą. Važiuodamas pas Valeri jis visą kelią kurpė planą, todėl dabar turėjo iki smulkmenų parengtą strategiją, kurios ketino laikytis. Jam užteks pasakyti, kad jųdviejų išsiskyrimas juokingas. Juk jie vedę. Turi būti kartu. Dar primins, jog sparčiai artėja Oskarų apdovanojimai, o jis drauge su kitais Hadsonais nori pasirodyti kaip vieninga šeima.
Viskas logiška.
Devas buvo tikras, kad jam pavyks įtikinti Val.
– Kodėl tu čia?
Nustebęs Devas nukreipė akis į žmoną ir stebėjo, kaip ši, nusviedusi į šalį pagalvėlę, pakyla nuo sūpuoklių. Pakelta galva sustojusi prieš vyrą Valeri pervėrė jį skvarbiu žvilgsniu. Puiku, tai jau kažkas naujo. Valeri, kurią jis pažinojo – ta, kurią tikėjosi sutiksiąs, – nebuvo likę nė kvapo. Anoji liktų susirangiusi ant sūpuoklių, pasislėpusi už pagalvėlių, nusuktomis į šalį akimis.
Šiek tiek tvirtybės – visai neblogai.
– Atvykau parsivežti tavęs namo.
– Aš namie, – atrėmė Valeri ir nuėjo prie stalelio su kėdėmis. Atitraukusi vieną miniatiūrinę, neįprastai apipavidalintą kėdę, ji atsisėdo ir pakėlė akis į Devą.
– Turėjau galvoje, – ramiu balsu pasakė šis, – mūsų namus. Šeimos dvarą.
– Aš ten nebegyvenu, – pareiškė Val.
Devas pajuto viduje įsižiebiantį pyktį, bet kaipmat jį užgniaužė. Iš nemenkos derybų patirties jis žinojo, kad savitvarda yra raktas į sėkmę. Atitraukęs arčiau stovinčią kėdę Devas atsisėdo ir alkūnėmis atsirėmęs į kelius pažvelgė žmonai į akis.
– Taip, tu išėjai, pamenu.
– Tai kodėl…
Devas iškėlė ranką ją nutildydamas.
– Val, praėjo jau pora mėnesių. Manau, gana aiškiai išreiškei savo poziciją.
– Savo poziciją? – Didelės Val akys dar labiau išsiplėtė.
– Siekei man parodyti, kad jautiesi nelaiminga. Suprantu. Noriu apie tai pasikalbėti ir padaryti viską, kad grįžtum ten, kur turėtum būti.
Įsivyravo tyla; Valeri apmąstė Devo žodžius, kuriuos jis buvo parengęs važiuodamas pas ją. Jis stengėsi šnekėti logiškai, apgalvotai ir nuodugniai. Niekas negalėtų jam ko nors prikišti.
– Kodėl?
Devas sumirksėjo.
– Kas?
– Ne kas, o kodėl? – pataisė Val. – Kodėl nori, kad grįžčiau?
– Tu – mano žmona.
Ji išpūtė orą.
– Puiku, tačiau kodėl dabar? Kodėl ne prieš mėnesį? Kodėl ne dar po mėnesio? Devai, kodėl pasirodei būtent šiandien?
Devas atsisėdo tiesiai ir padėjo vieną ranką ant stalelio oda jausdamas vėsų, gruoblėtą jo paviršių. Klausimų jis nesitikėjo. Val, kurią pažinojo, būtų paprasčiausiai sutikusi ir laikiusis jo parengto plano. Toji Val būtų gerokai palengvinusi jam užduotį.
Skubiai pamąstęs Devas tarė:
– Rytoj Valentino diena.
– Na ir kas?
Reikėjo atsinešti gėlių. Ar saldainių. Arba, kaip patarė Megan, ir vieno, ir kito. Kadangi neatsinešė, minties apie romantiškiausią metų dieną teko atsisakyti ir pasukti kita kryptimi.
– Tai padėjo man suprasti, kad prabėgo nemažai laiko, – pasakė Devas. Vėl logiška. – Netrukus įvyks Akademijos apdovanojimai ir man atrodo, kad į geriausią metų filmą pretenduojanti Hadsonų šeima turėtų vykti drauge.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст
