signor. Susitinku su savo sužadėtiniu, signor Nikolu Sabatiniu. Tai labai didelė… Nežinau, kaip pasakyti itališkai… didelė staigmena?
Registratorius sąmoksliškai nusišypsojo.
– Sì, signorina, suprantu – sorpresa. Bet nežinojau, kad signor Sabatinis susižadėjęs. Esu tikras, kad spaudoje apie tai nebuvo užsiminta.
Netrukus bus, – šelmiškai pati sau šypsodama pamanė Džeidė.
– Sì, signor, viskas labai slapta. Žinote, kaip broliai Sabatiniai nemėgsta, kai kišasi spauda. – Ji išsitraukė jųdviejų su Niku nuotrauką, darytą per jo senelio laidotuves. Ji nebuvo labai jau intymi, bet joje Nikas palenkęs galvą kažką jai šnibždėjo prieš pamaldas. Laimei, kadre nematyti jos veido, mat tuomet ji raukėsi iš įsiūčio. Rodydama registratoriui nuotrauką Džeidė nusišypsojo. – Kaip matote, spauda niekada nepalieka mūsų vienumoje. Štai kodėl norėjau prieš visiems sužinant pabūti dviese. Labai dėkoju už jūsų supratingumą.
– Man garbė, signorina, – ištarė jis ir grąžindamas nuotrauką pastūmė jai užpildyti registracijos formą. – Gal malonėtumėte mūsų registrui nurodyti visą savo vardą, adresą ir šalį, kurioje gyvenate?
Džeidė pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo pažįstamas panikos jausmas. Tarsi vienu sykiu sparnais imtų plasnoti milijonas mažulyčių šikšnosparnių. Ji raminamai įkvėpė ir nutaisė dar vieną akinamą šypseną.
– Deja, signor, prieš skrydį išsiėmiau glaustinius lęšius, – pasakė ji. – Jie kažkur lagamine. Be jų esu kone akla, o akinių nemėgstu. Juk jie tokie nemadingi, ar ne? Gal malonėtumėte suvesti mano duomenis tiesiai į kompiuterį?
Registratorius nusišypsojo.
– Žinoma, signorina, – ištarė jis paruošęs pirštus virš klaviatūros, kad ji padiktuotų duomenis.
– Jūs toks malonus, – tarė Džeidė, kai jis davė jai kambario kortelę.
– Signor Sabatinis apsistojęs viršutinio aukšto numeryje. Liepsiu, kad jūsų lagaminą nedelsiant nugabentų į kambarį.
– Grazie, signor. Bet dar kai kas, – pasakė ji pasilenkdama arčiau. – Gal galėtumėte susisiekti su masažuotoja, turinčia ateiti aštuntą? – Ji mirktelėjusi nusišypsojo. – Norėčiau pati masažuoti savo sužadėtinį. Jam bus daug maloniau, sì?
Registratorius šyptelėjo.
– Sì, signorina. Esu tuo tikras.
Džeidė nuėjo į liftą ir, užsidarius variu dengtoms durims, nusišypsojo savo atspindžiui. Ji vilkėjo įspūdingiausius drabužius. Juoda nuodėmingai trumpa aptempta suknelė drąsia gilia iškirpte, bateliai tokiais kulniukais, dėl kurių nepritariamai galvą purto viso pasaulio ortopedai, ir žybčiojantys papuošalai, rėkte rėkiantys apie paveldėtą turtą ir dekadansą.
Džeidė be vargo rado kambarį ir iškart užsisakė šampano. Dabar reikėtų šiek tiek išgerti dėl drąsos. Tačiau turės būti atsargi. Norėdama pasiekti savo tikslą, turės išlaikyti sveiką protą. Nikas įsius, bet pats kaltas, kad toks užsispyręs. Jam gerai – vartosi piniguose, o ką jai daryti be patikos fondo? Juk negali ji eiti ir susirasti darbo, kaip jis pašaipiai pasiūlė. Kas gi, po galais, ją įdarbintų?
Ji pažvelgė pro langą į apačioje šurmuliuojančius turistus. Besiraizgantis kanalų tinklas ir jį įrėminančios spalvingos vilos atrodė visai kaip atvirukuose. Net šviesa tokia pat: pastelinis saulėlydžio dangus išryškino rausvus, oranžinius ir geltonus šimtmečių senumo pastatus. Džeidė troško laiko vaizdui nutapyti. Mažytė studija bute Londone buvo prikimšta jos darbų. Tačiau tų paveikslų niekas nematė. Tai buvo slapta jos aistra. Dalykas, kurio niekas negalėtų išpeikti, išvadinti šlamštu, kvailu, prasčiokišku.
Džeidė priėjo prie milžiniškos lovos ir ranka spustelėjusi čiužinį patikrino, ar ji patogi. Pagalvojusi apie visas tas moteris, kurias Nikas pasiguldė į lovą keliaudamas, atitraukė delną. Tikriausiai jis ir skaičių pametė. Štai savo partnerius ji galėjo suskaičiuoti ant pusės rankos pirštų, nors žiniasklaida apie jos seksualinius polinkius rašė ką kita. Tiesą sakant, ji nesuprato, kodėl tiek triukšmo kyla dėl sekso. Džeidei jis neatrodė toks malonus, kad vertėtų tiek vargti ir prakaituoti. Ji galėjo flirtuoti ir erzinti pačius geriausius ir gauti, ką panorėjusi, – bent jau dažniausiai.
Atnešė šampaną, ir Džeidė jaunam patarnautojui davė arbatpinigių. Leido sau išgerti vieną taurę nervams nuraminti. Laikas slinko lėtai, mergina beviltiškai troško, kad viskas baigtųsi ir ji pasijustų saugesnė. Nikas paliko ją aiškiai nepasakęs, ketina padėti ar ne. Pernelyg rizikinga leisti viską spręsti jam. Reikia priversti, antraip liks skurde. Kartais ji apsimesdavo paleistuve, bet tikrai tokia netaps, jei nebeturės iš ko rinktis.
Vedybos su Niku viską išspręstų. Padarius, kaip nurodyta Salvatorės testamente, baigtųsi visos bėdos. Pernai po laidotuvių teisininkas jai viską paaiškino. Iki kito mėnesio pirmos dienos ji turinti ištekėti už Niko ir išgyventi santuokoje visus metus. Abu partneriai turi būti ištikimi. Džeidė nebuvo tikra, kodėl krikštatėvis įrašė šią sąlygą. Ji neketino su Niku permiegoti. Praeityje jis atstūmė ją. Kas gali užtikrinti, kad vėl taip nepasielgs? Tai ją sužlugdytų taip pat, kaip anąkart.
Džeidė gurkšnojo antrą taurę šampano, kai įėjo Nikas. Išvydęs ją, sukryžiuotomis kojomis sėdinčią ant lovos, primerkė rudas akis.
– Po velnių, ką čia veiki? – paklausė jis.
– Švenčiu mūsų sužadėtuves, – apsimestinai kukliai nusišypsojo ji kilstelėdama taurę.
Jis sustingo, tarsi žaibo trenktas.
– Ką pasakei? – Žodžius jis ištarė lėtai ir grėsmingai.
Džeidė gurkštelėjo iš taurės žvelgdama pro nuleistas blakstienas.
– Spauda apie tai jau žino, – pasakė ji. – Daviau išskirtinį interviu. Dabar jiems tereikia nuotraukos.
Niko pyktį buvo galima užčiuopti. Jis puolė prie jos ir prispaudė lovos kojūgalyje. Džeidė grūmėsi su instinktu bėgti. Jai jau teko patirti smūgių. Tėvas ne sykį yra jai trenkęs, taigi ji žinojo, kaip skauda, bet išdidumas neleido to parodyti. Užuot pabėgusi, ji įžūliai pažvelgė į Niką.
– Jei mane išspirsi, papasakosiu spaudai apie tavo senelio testamento sąlygas. Juk nenori, kad taip pasielgčiau, ar ne, Nikai?
Jis paniekinamai kilstelėjo viršutinę lūpą.
– Tu niekam tikusi apgavike karve.
Džeidė nuleido žodžius negirdomis.
– Kaip nuo žąsies vanduo, – paniūniavo ji ir vėl gurkštelėjo šampano.
Nikas priėjo artyn ir, čiupdamas taurę jai iš rankos, apliejo suknelę. Dėbtelėjusi į jį Džeidė pašoko, kad nusivalytų.
– Šunsnuki! – suriko ji. – Šita suknelė naujutėlė, o tu ją sugadinai.
Jis
