puolė į pagalbą stengdamasis atplėšti ligonio pirštus.
– Ji stengiasi jums padėti, pone. Paleiskite ją.
Viktorija uždėjo pirštą ant ligonio smakro ketindama praverti jam burną.
– Išsižiokite, pone Šulcai. Ketinu išvalyti jūsų kvėpavimo takus. – Maldauju, maldauju, maldauju nesipriešinti.
Jis leidosi pražiodinamas.
Nykščiu nuspaudusi jo liežuvį žemyn, Viktorija ėmė kišti kateterį gilyn, kol tas atsimušė į kliūtį, bet tai nebuvo burnos ertmės ar ryklės sienelė. Ji stipriai suspaudė plastikinį kateterio kaklelį, kad oras patektų tiesiai į antgalį, atsargiai prispaudė jį prie kieto kliuvinio ir šiek tiek truktelėjo. Tarsi ištraukus kamštį, ponas Šulcas gaudydamas orą giliai įkvėpė. Paskui vėl įkvėpė, ir dar kartą įkvėpė. Kvėpavimas buvo nelygus, bet malonus ausiai.
Viktorijai iš palengvėjimo ėmė linkti keliai.
Iš pono Šulco akių pabiro ašaros.
Baimindamasi, kad kietas prie antgalio prilipęs daiktas nenusprūstų atgal į ligonio gerklę, Viktorija tęsė darbą ir švelniai ištraukė kateterį. Ant jo galo buvo prilipęs ryškiai raudonos spalvos ledinukas.
Viktorija lengviau atsikvėpė.
– Puikiai padirbėjai, – pagyrė Kailas.
Ponas Šulcas suėmė Viktorijos delną ir priglaudė ją sau prie skruosto. Kita ranka ji paplojo jam per petį.
– Štai ir viskas.
Viktorija spustelėjo vidinio ryšio su skyriaus sekretore mygtuką.
– Nora, ar Alė jau grįžo į skyrių?
– Matau ją koridoriuje, eina link manęs.
– Pasakyk jai, kad ponas Šulcas buvo užspringęs ledinuku. Tačiau dabar jau viskas gerai. Mes paguldysime jį į lovą. Tegu ji susisiekia su gydytoju ir paima reikiamus mėginius tyrimams.
– Gal gali padėti?..
Viktorija atsisuko į ligonį, kurį Kailas jau buvo pasodinęs ant lovos. Ji pripuolė prie ištinusių vyriškio kojų, kurias abu šiaip ne taip įkėlė į lovą, tiesą sakant, Kailas tai padarė kone vienas. Tada ji pakėlė lovos galvūgalį.
– Einu pasikalbėti su jūsų dukra, pone Šulcai. – Ji užtraukė visus keturis turėklus ir į ligonio ranką įspraudė varpelį. – Spustelkite šį mygtuką… jei ko nors prireiks, kol manęs nebus.
Jis linktelėjo galvą ir silpnai šyptelėjo sutraukdamas veido raumenis, kurie nebuvo pažeisti insulto.
– Dėkui už pagalbą, Kailai.
Jis nulydėjo ją link durų.
– Viską, ko ėmiesi, darai tobulai, ar ne?
– Ne viską.
Jis paėmė Viktoriją už alkūnės. Ji pasisuko į jį. Kailas palinko į ją ir jo burna atsidūrė prie pat jos ausies.
– Jūsų žiniai, mano smūgiai būna labai tikslūs. Smūgiuoju tvirtai ir tiksliai.
Kaip paprastai. Jai pasiūlytą Heimlicho metodą jis pavertė seksualiais išvedžiojimais. Ji nieko neatsakė, nesileido provokuojama. Tik pažvelgė į jo ranką, laikančią jos alkūnę. Galiausiai Kailas ją paleido ir Viktorija išėjo iš palatos.
Davusi pono Šulco dukteriai griežtus nurodymus dėl jo maitinimo ir asmeniškai įsitikinusi, kad palatoje neliktų nė vieno ledinuko, Viktorija atidavė ligonį į Alės, savo geriausios draugės ir pono Šulco slaugytojos, rankas, ir gerokai nustebo, kai išėjusi į koridorių pamatė jos laukiantį Kailą.
Jo akys žvelgė švelniau, ne taip priešiškai kaip anksčiau. Bet Viktorija nutarė būti budri ir pirma išsiaiškinti, kodėl jis sugrįžo į miestą.
– Neturi ką veikti? – paklausė ji.
– Kaip jis? – Kailas smakru parodė į pono Šulco palatą.
– Jaučiasi jau geriau.
– O tu?
– Aš irgi. – Sekundės dalį ji pasidžiaugė Kailo rūpesčiu. Tačiau jai sukirbėjo įtarimas, jog jis kažką rezga. Kodėl jis staiga tapo toks paslaugus?
Koridoriaus gale pasigirdo Noros balsas.
– Viktorija, dar penkios minutės, ir pavėluosi pas Džeiką.
Ji susigūžė išgirdusi sūnaus vardą, kurį turėjo girdėti ir Kailas. Bus geriau, jei jis kuo mažiau žinos apie Džeiką. Viktorija pažiūrėjo į laikrodį.
– Niekai.
– Niekada negali atspėti, ką iš tiesų galvoji, – pamėgino viską nuleisti juokais Kailas.
– Tuo geriau tau, – atkirto Viktorija ir šūktelėjo Norai: – Dėkui.
– Palydėsiu iki durų, – pasisiūlė Kailas eidamas paskui ją, jo šuo tipeno šalia.
– Nėra jokio reikalo. – Ji nuskubėjo koridoriumi. – Vaikščioti išmokau anksti ir padėti man nereikia. – Bet tai jau buvo nesvarbu. Ji įpuolė į savo kabinetą, pagriebė piniginę ir rankinę, taip pat dokumentus, kuriuos buvo pasidėjusi neštis namo, ir savo paltą. Kailas stovėjo atsirėmęs į jos kabineto durų staktą. Nė nepažvelgusi į jį Viktorija nubėgo link laiptų.
– Nuo tavo šuns man kyla alergija. – Keletą kartų ji sugebėjo išspausti kažką panašaus į kosulį. – Gal galėtumėte laikytis didesnio atstumo? – Kokių galų jis parsirado po šitiek metų, kai jos gyvenimas pagaliau daugmaž susitvarkė? Ją persmelkė baimė.
Viktorija stumtelėjo sunkias metalines duris, tačiau Kailas atsirėmė į jas šiek tiek aukščiau jos rankos ir durys atsivėrė, tarsi netekusios savo svorio.
– Kadangi teks dirbti drauge, manau, reikėtų išsiaiškinti kai kuriuos dalykus, – ištarė jis.
Viktorija skubiai nulipo vieną maršą laiptų žemyn, tuščioje laiptinėje garsiai aidint kiekvienam jos žingsniui. Ji nenorėjo nieko su juo aiškintis, tačiau niekaip negalėjo atsiplėšti nuo jo, nors ir skubėjo.
Kailas atsiliko vos per kelis žingsnius.
– Iš pradžių pasakyk, – pradėjo jis nekreipdamas dėmesio į tai, jog ji tyli, – kodėl pasakei tam sumautam šerifui, kad tave išprievartavau?
Kad ją išprievartavo? Viktorija stabtelėjo ir pažvelgė pro petį.
– Gal išprotėjai? Aš niekada… – Ji nutilo, nes jos koja nepataikė ant laipto. Gal net ant dviejų. Viktorija stipriai susitrenkė dešinę pėdą. Jos kulkšnis pasisuko keistu kampu ir ji kluptelėjo. Griebėsi už turėklo, bet nepataikė ir garsiai surikusi nusirito
