įrėmęs smakrą į jos šilkinių plaukų viršugalvį, ir laukė, kol nustos daužytis širdis. Nors Viktorija savo elgesiu ir buvo to nusipelniusi, Kailas tikrai nenorėjo, kad ji susižeistų.
– Viskas gerai, – tarė jis ramindamas ją, o drauge ir save.
Tokie vyrai kaip jis buvo vadinami tam tikrais vardais, tačiau girdint Viktorijai kažin ar kas nors būtų drįsęs juos ištarti. Kodėl po siaubingo įvykio – vos neužspringus tam seniui, ir būtent tada, kai ji akivaizdžiai skubėjo namo, jam šovė į galvą paklausti to, kas tikriausiai nedavė jam ramybės visus tuos devynerius metus, o ją nubloškė atgal į praeitį? Ir tai įvyko praėjus vos kelioms minutėms po jų susitikimo.
Viktorija pasimuistė jo glėbyje norėdama išsivaduoti.
– Pasėdėk dar minutėlę, – tarė jis traukdamas į save švelnų, šiltoje saulėje subrandinto ir gerai sunokusio meliono aromatą. Ji visada skaniai kvepėjo. Švara. Gaivumu. Ne alumi, cigaretėmis ar pernelyg aštriais kvepalais, kuriais atsiduodavo kitos jo pažįstamos merginos.
Laikydamas Viktoriją glėbyje, tokią lengvą ir šiltą, mintimis Kailas nuklydo į tuos nekaltus laikus, kai susikibę rankomis juodu klajodavo po miškus; apsvaigęs iš laimės, kad ji eina šalia, vis paliesdavo ją norėdamas įsitikinti, jog tai ne sapnas, o realybė. Nes tokios merginos kaip Viktorija paprastai nesižavėdavo tokiais vaikinais kaip jis. Ir vis dėlto lemtingos užgaidos dėka ji netikėtai juo susižavėjo.
Tuo metu Viktorija buvo vienintelis geras dalykas, nutikęs jo gyvenime. Ji paskatino jį vėl patikėti savimi, tačiau netrukus išdavė jį pačiu bjauriausiu būdu.
Viktorijos laukė graži ateitis, ji jau buvo oficialiai priimta į Harvardą, į aukštąją mokyklą, kurią baigė jos tėvas ir brolis. Ketino tapti medike. Svajojo apie tai, kad gilinsis į neurochirurgijos sritį, o galbūt imsis tyrimų ieškant vaistų nuo vėžio, išsėtinės sklerozės, diabeto ir kitų ligų. Žinodamas jos užsispyrimą, Kailas neabejojo, kad vaistus, jei tik tokių yra, Viktorija tikrai atras. Tačiau ką ji veikia šioje Madrino ligoninėje, kodėl dirba slaugytoja?
Viktorija dar kartą pasimuistė norėdama ištrūkti iš jo glėbio. Jis dar tvirčiau ją apkabino neketindamas paleisti. Kodėl jis šitaip elgiasi? Juk jautė jai panieką. Tačiau ji, velniai griebtų, tikrai sugebėtų išvesti Kailą iš proto, jei tik jis suteiktų jai progą pasimylėti, tegu ir iš pykčio.
Viktorija atrodė puikiai, geriau nei kada nors. Buvo aistringa. Tikra ragana, bet daili, turinti savo stilių. Juodi plaukai pakirpti trumpai, žaviai susitaršę. Veidas beveik be kosmetikos. Liaunos figūros. Ant madingos kremo spalvos palaidinės su anglių atspalvio dryžiais buvo užsimetusi švarų, be jokios raukšlelės darbinį chalatėlį, savo mažas kojeles įspraudusi į aukštakulnius. Ji, be jokios abejonės, mėgo aukščiausios klasės drabužius.
– Tu per daug mane spaudi. – Šį kartą ji pasimuistė dar stipriau. – Nemėgstu, kai mane spaudžia.
Kailas paleido ją.
Ištrūkusi iš jo glėbio Viktorija pasislinko į kitą laiptelio galą.
– Tu man lyg prakeiksmas. – Ji krestelėjo plaukus. – Tave sutikus mane ištinka kokia nors nelaimė. – Ji įsikibo į turėklą ir pamėgino atsistoti, bet atsirėmusi dešine koja susiraukė iš skausmo.
Kailas ištiesė ranką norėdamas ją prilaikyti.
– Neliesk manęs. – Viktorija atstūmė jo ranką ir pabandė žengti žingsnį greitai perkeldama svorį nuo dešinės ant kitos pėdos. Ji pakėlė akis į lubas. – Ir atsitik tu man šitaip būtent dabar. – Jos nevilties kupinas balsas aidu atsimušė nuo sienų.
Kailui pasirodė, kad jos akių kampučiai sudrėko, ir tai jam vėl priminė laikus prieš devynerius metus, kai matė ją paskutinį kartą. Toks pat isteriškas klyksmas šerifui bandant padėti jai atsisėsti ant priekinės patrulinio automobilio sėdynės. Kad Viktorija mažiau varžytųsi paaiškėjus, kas tarp jųdviejų įvyko, jos kelnaites, kuriomis buvo nuvalęs kraujo dėmę jai praradus nekaltybę, Kailas susigrūdo į kišenę, kur jas vėliau aptiko pareigūnas.
Per naktį, praleistą areštinėje, Kailas spėjo apmąstyti viską, ką juodu veikė. Juk ji atsidavė jam savo noru, dejuodama iš malonumo ir nepaliaujamai prašydama nesiliauti. Jį apėmė pyktis pagalvojus apie tai, kuo jį kaltino. Ar kai griebėsi šio kaltinimo siekdama išvengti tėvo pykčio ir apsisaugoti nuo bausmės, Viktorija visiškai nepagalvojo, kas tokiu atveju atsitiks jam?
Kailui pavyko nusikratyti prisiminimų, tačiau persipynę kaltės ir priešiškumo jausmai iki galo neišnyko.
– Pati žinai, jog aš tavęs neverčiau daryti to, ko nenorėjai.
Tad kam tie isterijos kupini šauksmai viskam pasibaigus? Tai buvo nesuprantama.
– Stebiuosi, kad mes apskritai apie tai kalbamės. – Ji perbraukė delnu sau per kaklą dešine ranka, pakreipė galvą, lyg norėtų paprieštarauti, ir pažvelgė jam į akis. – Aš niekada niekam nesakiau, kad mane išprievartavai. Klausyk, mes mylėjomės. Tai man buvo pirmas kartas. Tu jau buvai asas. Aš – ne. Todėl supanikavau. Ir ką? Jokios žalos, juolab ilgalaikės, nebuvo nepadaryta.
Jam nepatiko, jog ji, ištarusi žodžius apie žalą, greitai nusisuko.
Iš tos lemtingos nakties Kailas neprisiminė beveik nieko, tik begalinės palaimos jausmą, apėmusį šauniai pasimylėjus su mergina, kurią buvo netikėtai pamilęs, ir pyktį, kad teks rinktis vieną iš dviejų – stoti prieš teismą arba visam laikui išvykti iš miesto ir niekados nebandyti su ja susisiekti. Ir dar pakylėtas džiaugsmas, kad buvo su ja – niekados nebepatyrė tokio su jokia kita moterimi.
– Ar aš tave įžeidžiau, Tore? – Jis bijojo net pagalvoti, jog taip galėjo įvykti.
– Nevadink manęs šitaip, – sušuko ji. – Fiziškai aš greit atsigavau, tačiau buvo labai skaudu, kad palikai mane netaręs nė žodžio.
Viktorija nežino, ką jam teko išgyventi, kai ją parvežė atgal į namus?
– Šerifas pasakė, jog tu mane apkaltinai išprievartavimu. Jis nutempė mane į areštinę ir toje pridvisusioje skylėje man teko praleisti ne vieną valandą.
Tada jis trumpai papasakojo apie jam mestus kaltinimus ir prisiminė istorijas apie tai, kaip nuteistieji elgiasi su žagintojais.
Tiesą sakant, Viktorija atrodė nuoširdžiai nustebusi.
– Aš baisiausiai išsigandau.
Ji prisimerkė.
– Įsivaizduoju.
– Jei būtum geriau mane pažinęs, – tarė ji, – jei būtum mane iš tikrųjų mylėjęs, kaip sakei, jei būtum manimi pasitikėjęs, širdimi būtum supratęs, kad niekada negalėčiau su tavimi šitaip pasielgti.
Tačiau tada Viktorijos buvo neįmanoma nuraminti, ji atstūmė Kailą, kai šis norėjo ją sulaikyti ir paguosti, veržte išsiveržė iš automobilio – kaip tik tuo metu ir pasirodė šerifas. Kailas nesuvokė, kas dedasi jos galvoje.
– Vis dėlto, manau, – pridūrė ji, – kad
