pasidavė į priekį ir įsisiurbė į mane tuščiomis akiduobėmis. Aš pajutau, kaip svetima valia prisilietė prie proto, ir susigūžiau mėgindama išstumti ją iš galvos.
Aiškiaregė kažką sušvokštė, patalpoje pasklido dūlėsių smarvė.
– Kaip įdomu, – sumurkė ji ir nutilo nepaisydama mano nekantravimo išgirsti, ką toliau pasakys. Kai atsitiesė, raukšlėtame veide pasirodė keista šypsena. – Labai puiku, Megana Čeis, jau žinau, ko man reikia. Jeigu nenori išsiskirti su tuo, kas tau brangu, tik gaiščiau laiką prašydama. Todėl atneši man tai, kas priklauso kai kam kitam.
Aš sumirksėjau.
– Ką?
– Aš noriu, kad atneštum man simbolį. Juk tai gana paprastas prašymas.
– Na… – Aš bejėgiškai pasisukau į Ašą. – O kas yra simbolis?
Orakulė atsiduso.
– Kokia ji dar naivi, – iškošė senė ir pažvelgė į mano palydovą su beveik motinišku reiklumu. – Tikiuosi, išmokysi ją daugelio dalykų, jaunasis prince. O dabar paklausyk, ką tau papasakosiu apie fėjūnų papročius, Megana Čeis. – Žynė kaulėtais pirštais pačiupo nuo artimiausio stalo kaukolę ir tęsė: – Daugelis daiktų nieko neverti. Neįdomūs, paprasti, buitiški. Tačiau… – Padėjusi kaukolę į vietą senė atsargiai paėmė nuo stalo odinį maišelį, užrištą taip pat odiniais raišteliais. Viduje sudunksėjo akmenėliai ar kauliukai. – Kai kuriuos daiktus taip vertino ir brangino mirtingieji, kad šie daiktai tapo savo sukeltų jausmų, tokių kaip meilė, neapykanta, baimė ar pasididžiavimas, simboliais. Kartais panašus daiktas tampa toks reikšmingas, kad pradeda gyventi savo gyvenimą. Tarsi jame būtų išlikusi žmogaus sielos dalelė ir suteikusi jam stebuklingų galių. Mes, fėjūnai, vadiname tokius daiktus simboliais ir be galo vertiname, nes jie skleidžia ypatingus, neįveikiamus kerus.
Orakulė pasitraukė prie sienos ir tarsi susiliejo su ant jos kabančiais daiktais.
– Surask man simbolį, Megana Čeis, ir aš sugrąžinsiu tau prisiminimą.
Sulig šiais žodžiais senė pradingo.
Ašas susimąstęs žvelgė jai įkandin.
– Puiku, – burbtelėjau. – Vadinasi, turime aptikti tokį daikčiuką. Simbolį. Sunku tikėtis, kad jis voliojasi matomoje vietoje, ką? Ar turi kokių nors minčių?
Jis atitoko ir pažvelgė į mane.
– Gal ir žinau, kur jo ieškoti, – pasakė ir staiga vėl paniuro. – Tik žmonėms tokios vietos nepatinka, ypač naktimis.
Aš prajukau.
– Nejaugi manai, kad išsigąsiu? – karingai pasiteiravau, o kai Ašas prisimerkė, karštai sušnekau: – Paklausyk, aš buvau Arkadijoje, Tir Na Noge, Gervuogių sąžalynuose, Antgamtėje, Geležies karalystėje, Machinos bokšte ir Niekadaniekada Pjūties laukuose. Abejoju, ar dar liko vietų, kurių galėčiau bijoti.
Ašo akys juokėsi, tarsi mesdamos man nebylų iššūkį.
– Na gerai, – pareiškė jis ir patraukė prie durų. – Sek paskui mane.
PRIEŠAIS PLYTĖJO mirusiųjų miestas, juodas ir sustingęs po išsipūtusiu geltonu mėnuliu, garuojantis drėgname ore. Nesibaigiančios kriptų, antkapių ir mauzoliejų eilės su siaurais takais priminė gatves. Vienus kapus puošė gėlės, žvakelės ir atminimo nuotraukos, kiti buvo apleisti. Kai kurie priminė miniatiūrinius namus ar koplytėles, smailės ir akmeniniai kryžiai tamsavo dangaus fone. Ant stogų stūksojo sustingusios angelų ir raudotojų skulptūros. Rūsčios ir sielvartaujančios. Vyzdžių neturinčios akys, regis, smigo į mane pro antkapių tarpus.
„Ir kada tu išmoksi prikąsti liežuvį“, – mintyse papriekaištavau sau, tykindama paskui Ašą siaurais takais ir krūpčiodama nuo kiekvieno įtartino šlamesio ar šmėstelėjusio šešėlio. Šiltas vėjas laigė po alėjas, keldamas dulkes ir skraidindamas nukritusius lapus. Suaudrintos vaizduotės paakinta jau tariausi pamatysianti kepėstuojančius tarp antkapių zombius ir skeletus, tiesiančius į mus rankas iš su girgždesiu prasiveriančių kapų rūsių. Gūžiausi ir stengiausi laikytis kuo arčiau Ašo, o jis, kad jį kur galai, kuo ramiausiai žirgliojo per tamsoje skendinčias Naujojo Orleano kapines. Nujaučiau, jog jis tylomis linksminasi, matydamas mano baimę, ir buvau pasiryžusi vožtelėti jam per makaulę, jeigu tik išgirsiu: „Juk aš tau sakiau.“
„Nėra čia jokių vaiduoklių, – bandžiau įtikinti save, dyrėdama į antkapių eiles. – Nei vėlių, nei zombių, nei skeletų, nei maniakų, kurie tyko paikų paauglių, atsibastančių į kapines vidurnaktį. Liaukis kinkas drebinu…“
Staiga pastebėjau, kad tarp kriptų sušmėžavo kažkokia vaiduokliškai balta būtybė. O netrukus į viršų nusklendė moters, įsisupusios į kruviną vienuolės drabužį su gobtuvu, pavidalas. Man vos neplyšo širdis. Suklikusi griebiau Ašą už rankovės, kad sustotų. O kai jis atsisuko, puoliau į glėbį ir įsikniaubiau veidu į krūtinę. Pamyniau visą išdidumą, dar bus laiko pribaigti Ašą, kad atsitempė mane čionai.
– Kas nutiko, Megana? – susirūpinęs paklausė jis ir tvirčiau apkabino.
– Vėlė, – sušnibždėjau ir paklaikusi mostelėjau į tą pusę, kur išvydau baltą pamėklę.
Ašas pasisuko pažiūrėti ir aš netrukus pajutau, jog jis nusiramino.
– Banšė4, – sumurmėjo, vos sulaikydamas juoką. – Anoks čia stebuklas. Jos dažnai sukiojasi aplink kapines iškart po laidotuvių.
Aš nedrąsiai dirstelėjau į tamsoje bepradingstantį pavidalą. Vadinasi, tai ne vėlė. Suirzusi atsidusau ir truputį atšlijau nuo Ašo, bet dar neleidau jam eiti toliau.
– Kiek žinau, banšės turi virkauti prie ligonio patalo, – niūriai pareiškiau, piktu žvilgsniu nulydėjusi vaiduoklišką būtybę. – O kodėl šita trinasi čia?
– Todėl, kad senose kapinėse gyva galybė kerų. Turėtum ir pati jausti.
Išties dabar jam pasakius pajutau. Sielvartas, baimė ir neviltis lyg pilka migla dengė viską aplinkui, buvo įsigėrę į antkapius, driekėsi pažeme. Aš įkvėpiau ir kerų priplūdo į nosį, burną. Jie turėjo ašarų sūrumo, priminė nežabotą kankinamą skausmą, sumišusį su juoda mirties ir nežinomybės baime.
– Siaubinga, – išspaudžiau dusdama.
Ašas linktelėjo.
– Man visa tai nelabai rūpi, bet kai kurie iš mūsiškių linkę teikti pirmenybę baimei ir sielvartui. Todėl kapinės juos traukia, ypač naktį.
– Tokius kaip banšės?
– Banšės – mirties pranašės, nenuostabu, kad sukiojasi aplink neseniai supiltus kapus, – aiškino Ašas, vis dar apkabinęs mane. Regis, jam tai patiko (kaip ir man jaukiai tūnoti jo glėbyje). – Bet galime sutikti kapinėse irskeletų, ir baubų, kurių svarbiausias užsiėmimas – šiurpinti mirtinguosius. Gal mudu ir
Keltų mitologijos būtybė, apraudanti netrukus mirsiantį žmogų.
