užpuls ir mano riksmas prižadins net mirusiuosius.
– Iš pradžių užpuolikams teks susidoroti su manimi, – pažadėjo Ašas, sužaibavęs akimis. – Be to, tave gali bandyti sučiupti daugiausia vaikus gąsdinantys vaiduokliai. Įkyrūs, bet nepavojingi. Jie tenori išgąsdinti. – Jis surimtėjo ir prisimerkęs apmetė žvilgsniu kapines. – Iš tikrųjų pavojingas tik Grimas, jeigu, žinoma, šiose kapinėse tokio esama.
– Kas per Grimas? – pasidomėjau ir kaipmat prisiminiau Grimalkiną – išmintingą kalbantį katiną, pasirodantį pačią netikėčiausią akimirką ir reikalaujantį paslaugų už pagalbą. Įdomu, kur jis dabar? Gal po mūsų paskutinių nuotykių sugrįžo į Laukmiškį? Tačiau kapinių Grimas gali pasirodyti esąs išsiviepęs skeletas, įsisupęs į juodą apsiaustą su gobtuvu ir slankiojantis tarp antkapių eilių su dalgiu rankose. Susigūžiau keikdama pernelyg lakią vaizduotę. Vargas man, jeigu pamatyčiau jį. Nors Ašas šalia, pradėčiau taip klykti, jog būtų girdėti net kitame miesto gale.
Staiga nakties tylą išties perskrodė klaikus staugimas. Ašas apmirė, raumenys įsitempė. Veidas įgavo bauginamai ramią žudikišką išraišką. Paskui kapinėse stojo mirtina tyla, tarsi vaiduokliai ir vaikus gąsdinantys baubai būtų bijoję net pakrutėti.
– Leisk spėti. Tai Grimas?
Ašas pasisuko ir tyliai paliepė:
– Eime greičiau.
Mudu pratykinome tarp dar kelių akmeninių mauzoliejų eilių. Aš neramiai dairiausi į antkapius, baimindamasi, kad gali užpulti giltinė, baubas ar dar bala žino koks vaiduoklis. Žvilgsniu ieškojau paslaptingojo Grimo, o paklaikusi iš siaubo vaizduotė piešė vilkolakius, šunis zombius ir dalgiais švytruojančius skeletus, sėlinančius paskui mus alėjomis.
Galiausiai mudu sustojome prie nedidelio akmeninio mauzoliejaus su senoviniu kryžiumi viršuje ir paprastomis medinėmis durimis. Jis neatrodė pernelyg puošnus ar didelis. Tekstas ant plonos plokštelės prie sienos visai nusitrynęs, buvo neįmanoma įskaityti. Būčiau praėjusi pro šalį, jeigu ne Ašas.
– Kas čia palaidoti? – pasidomėjau stengdamasi laikytis atokiau nuo durų, tarsi jos galėtų girgždėdamos atsiverti ir pašiurpinti mane klaikiu reginiu.
Ašas pakilo aptrupėjusiomis granito pakopomis ir uždėjo ranką ant durų.
– Paprasčiausia senukų pora, – paaiškino jis, perbraukęs pirštais per apsilaupiusį medį, nelyginant būtų kiaurai įžiūrėjęs, kas yra kitoje pusėje. Paskui prisimerkęs atsisuko į mane ir paragino: – O dabar lipk čionai, Megana. Negaišk.
Aš susigūžiau iš baimės ir pralemenau:
– Argi mes eisime į vidų?
– Kai tik praversiu duris, Grimas supras, kur mes. Jo pareiga saugoti šias kapines ir jose besiilsinčius palaikus, taigi jis neapsidžiaugs, kad mes drumsčiame mirusiųjų ramybę. Patikėk manimi, tau geriau nelikti čia vienai, kai jis pasirodys.
Širdis pradėjo dar labiau daužytis, aš užlėkiau laiptais ir prigludau prie Ašo, neramiai žvelgdama jam per petį.
– Kas tai per padaras? – paklausiau. – Kodėl negali jo nugalėti arba kuriam laikui paversti mūsų nematomais?
– Ne taip paprasta, – pradėjo kantriai aiškinti Ašas. – Kapinių demonai yra atsparūs magijai ir kerams, jie permato juos kiaurai. Net jeigu Grimą nukausi, nesunaikinsi. Norint tai padaryti, reikia iškasti ir sudeginti tikruosius jo palaikus, o mes neturime tam laiko.
Jis vėl atsigręžė į duris, pašnibždomis ištarė kažkokį žodį ir pastūmęs jas atidarė.
Iš kriptos plūstelėjo karšto oro gūsis, į nosį tvokstelėjo sudvisęs dulkių, pelėsių ir irimo tvaikas. Kai mudu įžengėme vidun ir užtrenkėme duris paskui save, aš aiktelėjau ir įsikniaubiau Ašui į petį. Ankštoje patalpoje buvo karšta kaip krosnyje, mane akimirksniu išmušė prakaitas ir užsidengiau nosį rankove. Kvėpuodama per audinį mėginau numalšinti šleikštulį, kuris sukilo nuo atsivėrusio reginio.
Centre, ant akmeninės pakylos, greta vienas kito gulėjo du skeletai. Pakyla užėmė beveik visą mažą erdvę, taigi palaikai buvo labai arti mūsų. Mano supratimu, pernelyg arti. Kaulai spėjo pagelsti nuo laiko, nebeliko nei odos, nei plaukų, nei audinių… Akivaizdu, kad gerokai čia pragulėjo.
Aš pastebėjau, kad skeletai laikosi už rankų, ilgi susipynę pirštikauliai priminė siaubingą švelnumo parodiją. Ant vieno iš jų prietemoje blausiai sušvito žiedas.
Smalsumas nugalėjo pasibjaurėjimą ir aš pasisukau į Ašą, kuris niūriai apžiūrinėjo negyvėlių porą.
– Kas jie tokie? – tyliai paklausiau, vis dar įbedusi nosį į rankovę.
Ašas neryžtingai patylėjo, paskui giliai įkvėpė.
– Pasakojama, – nepaprastai rimtai pradėjo jis, – kad kartą vienas talentingas saksofonininkas Užgavėnių karnavale krito į akį fėjūnų karalienei. Kadangi jis buvo jaunas ir dailus, o jo muzika audrino sielą, karalienė pamėgino jį suvilioti. Bet saksofonininkas atsispyrė, nes jau turėjo žmoną ir meilė jai pasirodė stipresnė už fėjūnų karalienės grožį. Tada valdovė, įtūžusi, kad tapo atstumta, jėga pagrobė jaunąjį muzikantą ir ilgam įkalino Niekadaniekada, versdama ją linksminti grojimu. Tačiau nepaisant to, ką jaunuoliui teko išvysti fėjūnų šalyje ir karalienės pastangų palaužti jo valią, netgi pamiršęs savo vardą jis neįstengė išmesti iš širdies žmonos, kuri buvo likusi mirtingųjų pasaulyje.
Stebėdama Ašo veidą jam kalbant, iš liūdesio aptemdytų akių supratau, kad šią istoriją jis ne šiaip sau girdėjo iš kitų, o pats buvo jos liudytojas. Jis žinojo apie orakulės paminėtą simbolį ir jo buvimo vietą, nes prisiminė saksofonininką iš karalienės rūmų. Dar vieną mirtingąjį, kuris tapo fėjūnų beširdiškumo auka.
– Bėgo metai, – toliau pasakojo Ašas, – ir galiausiai karalienė užgaidos vedama paleido belaisvį. Bet kai jaunas vyras, kupinas tikrų ir įsivaizduojamų prisiminimų, sugrįžo pas karštai mylimą žmoną, pasirodė, kad praėjo šešiasdešimt metų, o jis netapo senesnis nė viena diena nuo to laiko, kai paliko mirtingųjų pasaulį. Saksofonininko žmona vis dar tebemūvėjo jo dovanotą žiedą ir nebuvo susiradusi nei naujo vyro, nei meilužio, nes nepaliovė tikėjusi, kad jis sugrįš.
Ašui nutilus aš laisvąja ranka nusibraukiau ašarą. Dabar nebylūs skeletai ant akmeninės pakylos man nebeatrodė tokie kraupūs. Bent jau žiūrėdama į juos daugiau nebejaučiau kylant šleikštulio.
– O kas buvo toliau? – vos girdimai pasiteiravau, viltingai žvelgdama į Ašą.
Mintyse maldavau, kad ši istorija apie fėjūnus turėtų laimingą pabaigą. Ar bent jau nelabai baisią. Bet pastarojo meto patirtis sakė ką kita. Ašas papurtė galvą ir atsiduso.
– Kaimynai aptiko juos tik po kelių dienų. Lovoje. Jaunas vyras ir raukšlėta senutė gulėjo susiėmę už rankų, žvelgdami vienas į kitą. Ant paklodžių tamsavo jau sukrešėjęs kraujas iš perpjautų venų.
Nurijau gumulą gerklėje ir dar
