bet…
– Jokių „bet“, Šuteri. Miegok kietai, ramių tau kalėjimo blusų.
Šuteris dar kažko maldavo, bet Vilsonas padėjo ragelį.
Ketė visą naktį miegojo neramiai, tiek daug kartų vis iš naujo išgyveno bėgimą laiptais žemyn su Braunliu ant peties, kad atsibudusi pajuto, jog kojas iš tikrųjų skauda. Ji persivertė ant šono ir truputį pramerkusi vieną akį pamatė, kad jau po dešimtos. Tada atsiduso, atsisėdo lovoje ir persibraukė pirštais plaukus. Labai traukė griūti atgal į lovą ir miegoti per dieną, tačiau buvo sumaniusi nuveikti keletą dalykų, o vienas iš jų – papietauti su geriausia drauge Marša.
Nedaug žmonių Ketė Diuprė vadino draugais, bet Marša Benton buvo viena iš jų. Jiedvi su Marša papuolė į tą pačią šeimą prieš pat abiem sukankant septyniolika ir greitai susibičiuliavo. Draugystė išliko ir vėliau, kai socialinės globos sistema jas paleido iš savo glėbio.
Ketė ir Marša dažnai juokdavosi iš to, kaip pasikeitė jųdviejų gyvenimas, kai teko verstis pačioms. Pastaruosius aštuonerius metus Marša dirbo Marko Preslio, vykdomojo direktoriaus, asmenine padėjėja bendrovėje, kuri turėjo tarptautinį ūkio padargų platinimo tinklą, o Ketė su ginklu vienoje rankoje ir elektrošoko prietaisu kitoje vaikėsi blogiukus.
Marša buvo maždaug metro penkiasdešimt ūgio.
Ketės ūgis buvo per metrą aštuoniasdešimt.
Marša buvo garbanota raudonplaukė ir mėgo pavalgyti.
Ketė dažnai pamiršdavo apie maistą, todėl atrodė pernelyg išstypusi.
Tačiau jiedvi kalbėjo ta pačia kalba, juokėsi iš tų pačių dalykų ir viena kitai buvo vieninteliai artimi žmonės.
Ketė tingiai pasirąžė ir pakėlusi telefono ragelį iš atminties surinko Maršos biuro numerį. Laukdama, kol Marša atsilieps, ji nejučia šypsojosi.
– „Preslio padargai“.
– Sveika, Mimi, čia aš, Ketė. Ar eisime šiandien pietauti?
Kurį laiką buvo tylu, o to Ketė nesitikėjo.
– Ei, drauguže… ar tu mane girdi?
Ketė išgirdo kažkokį garsą, panašų į slopinamą raudą, tada Marša prabilo:
– Taip, žinoma, bus smagu drauge papietauti. Kur susitinkame?
– Hm… ką manai apie „Bilį Bobą“?
– Tiks, – atsakė Marša. – Pirmą valandą?
– Taip, – sutiko Ketė ir pridūrė: – Ar viskas gerai?
– Kuo puikiausiai, – patvirtino Marša. – Iki pasimatymo. Jau turiu eiti.
– Gerai, – tarė Ketė dėdama ragelį, tačiau iš lovos išlipo paniurusi.
Ji gerai pažinojo Maršą ir suprato: kažkas ne taip. Išgirdo tai draugės balse. Bet tuoj nusipurtė abejones žinodama, kad Marša viską papasakos, kai jiedvi susitiks. Ji nieko neįstengdavo nuslėpti.
Susiradusi švarius apatinius Ketė nuėjo į vonią. Nors vakare, prieš eidama miegoti, išsitrinko plaukus, įsivaizdavo, kad jie vis dar atsiduoda dūmais.
Netrukus ji jau džiovinosi plaukus, stengdamasi negalvoti apie dingusį katės formos pakabutį. Netektis – ne iš tų, kurios greitai pasimiršta, tačiau nuolat apie jį galvodama vis tiek nesusigrąžinsi. Ketė tikėjosi, kad susitikusi su Marša kiek prasiblaškys. Galbūt prisiminimas, kiek jiedvi per savo trumpą gyvenimą jau patyrė, nustelbs apmaudą dėl prarasto mažo pakabučio.
Ieškodama spintoje, kuo apsirengti, susimąstė, ką rinktųsi įprastą dieną. Marša bus išsidabinusi, todėl ji mažų mažiausiai turėtų palikti namie ginklą ir apsimauti kitas, ne odines, kelnes. Šaltas vėjo gūsis sudrebino miegamojo langus ir priminė, kad drabužiai turi būti šilti.
Netrukus ji jau buvo apsirengusi, net nenujausdama, kaip jos pasirinkti apdarai sušvelnino išvaizdą. Vietoj džinsų ir odinio švarko Ketė užsitempė minkštą baltą megztinį su pynėmis ir rudas vilnones kelnes. Jos rudi krokodilo odos batai atrodė šauniai, nors buvo pirkusi prieš kelerius metus. Šiandien juos pasirinko labiau dėl patogumo, ne dėl stiliaus. Plaukus nušukavo nuo veido ir susegė ant sprando vėžlio kiauto spaustukais.
Žvilgtelėjusi į rankas susiraukė.
Nagai buvo trumpi ir nelakuoti, vienas – ačiū Nelsonui Braunliui – nulūžęs, tačiau švarūs. Dirbant tokį darbą Ketei mažiausiai rūpėjo nusilakuoti nagus.
Persibraukusi lūpas blyškiais žvilgančiais dažais ji užgesino šviesą, čiupo apsiaustą ir išskubėjo pro duris.
Nors prieš šventes gatvės buvo sausakimšos nuo skubančiųjų apsipirkti, iki „Bilio Bobo“ Ketei pavyko nuvažiuoti visai sklandžiai. Įsukusi į stovėjimo aikštelę ji iš karto pamatė sidabrinį Maršos leksusą su išskirtiniu numeriu, kuris skelbė: VISASMANO. Jį pamačiusi Ketė neįstengdavo sulaikyti šypsenos.
Išlipus į ją dvelktelėjo silpnas degančių karijų malkų kvapas, viliojamai užsimindamas apie viduje kepamą mėsą. Eidama į restoraną Ketė nusivilko apsiaustą ir persimetusi per ranką nužvelgė salę ieškodama draugės. Pamačiusi Maršą, kuri atsistojusi mojavo jai, Ketė nuvingiavo tarp stalų prie jos.
– Labas, – pasisveikino Ketė.
Ketei pasidėjus apsiaustą ant laisvos kėdės, Marša ją pabučiavo ir trumpai apkabino.
Marša buvo neįprastai įsitempusi. Ketė irgi ją apkabino ir jos nerimas sustiprėjo.
– Sėskis, sėsk, – paragino Marša mostelėjusi į kėdę. – Aš jau užsakiau traškučių ir sūrio. Tuoj atneš, o čia tau „Margarita“.
Ketei net seilės ištįso, ji atsisėdo ir nieko nelaukdama gurkštelėjo kokteilio.
Marša nuoširdžiai nusišypsojo. Impulsyviai ji paėmė Ketę už rankos ir spustelėjo.
– Atrodai puikiai kaip visada. Tai kas pas tave naujo?
Ketei prieš akis tuoj pat iškilo Vilsono Makėjaus veidas, bet ji nekreipė dėmesio. Jie netgi normaliai nepasikalbėjo, tai nėra apie ką pasakoti.
– Nieko naujo, – patikino Ketė draugę, tada pasislinko arčiau ir pritildė balsą. – Klok viską, Mimi, ir nemeluok. Suprasiu, jei imsi meluoti.
Marša sumirksėjo ir nusuko į šalį ašarų pilnas akis. Išgirdusi senąją pravardę iš geriausios draugės lūpų skausmingai prisiminė laimingesnius laikus.
– Esi per daug protinga, – sumurmėjo ji.
Ketė nuliūdo. Matant Maršą šitaip susikrimtusią jai plyšo širdis.
– O tu per daug geraširdiška. Kas tave nuskriaudė? Pasakyk man ir jis pasigailės.
