nepasirengusią. Moteris taip nustebo, kad pamiršo atidaryti duris ir vos į jas neatsitrenkė.
Tu jo bijai.
Akimirką ji sustingo. Raumenys įsitempė, kaulai pasidarė cementiniai, ji pasijuto taip, lyg tikrai turėtų, ko bijoti.
Juokinga, – mintyse nurašė šią galimybę. Jai ėmė trūkti oro, bet pagaliau ji prisivertė pajudinti pirštus, pasuko durų rankeną ir įėjo vidun. Leo Zamosas jai mokėjo geriausią valandinį atlyginimą, kokį iki šiol yra gavusi. Jis – jos maisto kuponas, jos devynioliktojo amžiaus namelio, kurį meiliai vadino lūšnele, remonto, geresnio gyvenimo kuponas, su juo visa tai įgis greičiau nei be jo. Ji tik troško, kad remontui skirtų pinigų nereikėtų jau dabar leisti įvairiems įrenginiams taisyti, juk dar nė neturi galutinio plano, kaip viskas turi atrodyti po remonto.
Ji žvilgtelėjo į skalbimo kambario palubėje apsilupusius dažus ir pro plyšius į vidų besiveržiančią gebenę, kurią prieš šešiasdešimt metų lauke pasodino senelis, ir tarė sau, jog turėtų būti dėkinga už Leo verslą, o ne nervintis vien dėl to, kad jis mieste. Jųdviejų susitarimas pasiteisino. Ir tai – svarbiausia. Į tai ir reikia susitelkti, o ne traukti senus dulkėtus prisiminimus.
Be to, Leo Zamosas nešvaistė brangaus laiko nerimaudamas dėl jos. Po mažiau nei keturiasdešimt aštuonių valandų jo neliks nė kvapo. Visiškai nėra ko bijoti.
Ir tada, praverdama girgždančias skalbimo kambariuko duris, išgirdo sodrų balsą, iškart atpažino jį vien todėl, kad akimoju susirietė kojų pirštai, oda pašiurpo.
– …šiam vakarui rastum moterį… – ir jos tvirtybė subyrėjo į milijoną mažyčių dalelių.
Ji stovėjo lyg įkasta, spoksodama į telefoną skambučiui nutrūkstant, o viduje virė jausmai. Pyktis. Panieka. Nepasitikėjimas. Visa tai buvo susipynę, apjuosta spygliuota viela ir dūrė kažkur giliai, kažkur, kur ji negalėjo – ar nenorėjo – apibrėžti.
Moteris nuslopino tuos jausmus. Peršoko tiesiai prie įsiūčio.
Kas, po velnių, jis manėsi esąs?
Ir kas, jo nuomone, yra ji? Sąvadautoja?
Ji apsisuko mažytėje virtuvėlėje, surinko indus ir triukšmingai sukrovė į plautuvę. Ak, juk žinojo, jog jis nuolat sukasi tarp moterų. Per pastaruosius dvejus metus buvo parūpinusi užtektinai deimantinių apyrankių ir kvepalų visokioms Kristinoms, Sabrinoms bei Odrinoms – ir visoms parašiusi tą pačią žinutę:
Ačiū už kompaniją.
Sėkmės.
Leo.
Taigi žinojo, kad tik retomis naktimis šalia jo neguli šiltas kūnas. Tačiau vien dėl to, kad atvyko į jos gimtąjį miestą, negalėjo tikėtis, jog ji tuojau ką nors parūpins.
Vamzdžiai ėmė ūžti, kai ji ryžtingai atsuko karšto vandens čiaupą. Praėjo nemažai laiko, kol suprato, kad jei pageidauja jo gauti, privalo pati pasišildyti virdulyje. Galų gale plautuvė prisipildė muilo putų, o maža virtuvėlė paskendo garuose. Ji sukišo rankas į gumines pirštines ir puolė prie nešvarių indų krūvos, pasislėpusios po putomis.
Laimė, atsakiklis įsijungė kaip tik tuo metu, antraip būtų tekę atsiliepti ir pasakyti jam, kur susikišti tokius reikalavimus, – ir sėkmingai atsisakyti vienintelio pinigų šaltinio, kurio artimiausiu metu niekuo kitu negalėtų pakeisti.
Kita vertus, ar ji iš tiesų nori dirbti vyrui, kuriam atrodė visiškai padoru prašyti asistentės surasti merginą nakčiai? Galbūt pati turėtų jam paskambinti. Priminti, kokias pareigas sutiko eiti.
Bet tada turėtų su juo kalbėtis.
Ak, dėl Dievo meilės! Ji griebė virtuvinį rankšluostį ir nusivalė pirštines. Nuėjusi į kambarį paspaudė atsakiklio mygtuką, kol dar nespėjo persigalvoti ir racionaliai mąstė. Ji nuolat su juo bendravo, nors dažniausiai – elektroniniu paštu. Nejaugi dabar, vos išgirdus jo balsą, ims linkti keliai?
Žinutė pasigirdo dar sykį, iš pauzės ji suprato jo lūkesčius: jis laukė, kol ji atsilieps – tikėjosi, kad atsilieps – prieš išdėstydamas reikalą.
– Klausyk, man reikia, kad šiam vakarui rastum moterį…
Šį kartą jos įsiūtį užgožė virpulys, pradžioje karštis siūbtelėjo į krūtinę, nusileido žemyn, į pilvą, galiausiai kutendamas šovė į rankas ir kojas. Velnias. Ji papurtė rankas, lyg norėdama nusikratyti nepageidaujamų jausmų, ir grįžo plauti indų.
Taigi niekas nepasikeitė. Jo balsas ją veikė lygiai taip pat, kaip ir tada, kai prieš daugiau nei trejus metus pirmąsyk išgirdo jį kalbant pasitarimų kambaryje stiklinėmis sienomis Sidnėjaus verslo rajone. Ji prisiminė, kaip tądien jis išplasnojo iš lifto, aplinkui oras tiesiog kaito, o moterys žiūrėjo į jį persukusios kaklus ir klupo, nes joms neberūpėjo, kas po kojomis.
Rodėsi, jis buvo abejingas tokiai reakcijai. Į pasitarimų kambarį įžengė taip, lyg viskas aplink būtų priklausę jam, spinduliuodamas pasitikėjimą savimi ir įsijautęs į vaidmenį, kambaryje tučtuojau pakvipo muskusu, mediena ir citrusais. Nieko keista. Nežinia kas – pati asmenybė, verslininko įžvalgumas, o gal gergždžiantis aksominis, prikaustantis visų dėmesį balsas, – tądien lėmė, kad jis sėkmingai sudarė sandorį. Suvedė nekantrų pardavėją su neapsisprendusiu pirkėju ir privertė juos šypsotis, nes kiekvienas manė gavęs geresnę dalį.
Ji sėdėjo tolimajame kambario kampe ir viską žymėjosi, kad užrašus galėtų pateikti savo viršininkui advokatui, kartu nužiūrinėjo vyrą, sodrus jo balsas, vingiuodamas per ją, sukėlė netikėtų užgaidų ir bereikalingų minčių.
Ar tam vyrui ko nors trūko?
Švelnumo, – nusprendė ji, žvilgsniu sugerdama smulkmenas: vešlius tamsius plaukus, juodas lyg naktis akis, tvirtą žandikaulį ir nosį – visus jo veido šešėlius. Ne, švelniais jo bruožų nepavadinsi, niekaip. Net lūpos, suteikiančios formą lyg nuodėmė viliojančiam balsui, buvo neįtikėtinai vyriškos: toji stipri burna, ji įsivaizdavo, gali ne tik šypsotis, bet ir žiauriai išsiviepti.
Pakėlusi akis nuo užrašų, ji sutiko jo žvilgsnį. Jis prisimerkė, nepasukęs galvos nužiūrėjo ją tarytum vertindamas, o jai atrodė, lyg palietė veidą bei kaklą ilgais pirštais. Merginos skruostai užsiliepsnojo, ji nusuko akis nelaukdama, kol jo žvilgsnis nuslys dar žemiau.
Likusį susitikimo laiką tarsi apgaubė rūkas, ji prisiminė tik tai, kad kaskart, kai pakeldavo akis, atrodydavo, jog jis tik ir tyko ją pagrobti. Visą tą laiką aplink verdant diskusijoms, aptariant susitarimo smulkmenas, ji įstengė galvoti vien apie nuodėmingus malonumus, kuriuos žadėjo skvarbios tamsios jo akys.
O paskui, kai ji suskato paruošti visiems kavos ir grįždama jį sutiko, pajuto, kaip krūtinę ir pilvą užliejo šiluma. Jis nusišypsojo ir prisilietė prie jos alkūnės taip švelniai, kad kaulai ėmė tirpti.
– Noriu tavęs, – sušnibždėjęs nustebino ir sujaudino ją laukiniu atvirumu. – Praleisk naktį su manimi, – pakvietė, o jo žodžiai nutekėjo ten, kur jau seniai buvo atsivėrusi tuštuma ir įsiskverbęs ilgesys, į pačius tolimiausius užkampius, apie kuriuos nė pati iki šiol nežinojo.
