vėjelis taršė išsipešusias moters garbanas. Jos buvo gražios, medaus spalvos, aplink veidą šviesesnės, nublukintos saulės. Tarsi miniatiūrinės spyruoklės kyšojo netvarkingos sruogos. Jis abejojo, ar tokius neklusnius plaukus įmanoma tvarkingai sušukuoti.
Švelnus raudonis nudažė jos skruostus, siaurą nosį ir smakrą. Gal dėl to, kad buvo šilta ar kad sunkiai dirbo, o gal dėl skaisčios saulės. Jis įtarė, jog dėl pastarosios priežasties.
Kreivai šypsodamasi ji žvelgė šviesiai rudomis, panašiomis į gintarą akimis. Tokių jis nebuvo matęs. Jas rėmino neįtikėtinai tamsios, prie plaukų nederančios blakstienos. Po tylios akimirkos ji kilstelėjo antakius ir dar plačiau nusišypsojo.
Zakas atsitokėjo. Švenčiausias Dieve, spokso į ją taip, tarsi pirmą kartą matytų moterį. Žiūri į ją … susidomėjęs. Papurtė galvą.
– Kas mane išdavė?
– Apie ką tu kalbi?
– Iš kur žinai, kad mane pažadinai?
– A. Iš styrančių plaukų? Neskustos barzdos? Galbūt krauju pasruvusių akių? – Ji caktelėjo liežuviu. – Ar tu nors kiek pamiegojai?
Zakas persibraukė rankomis plaukus ir sumurmėjo:
– Vakar iki vėlumos dirbau. – Daugiau nieko neaiškino. Nenorėjo prisiminti praėjusios nakties įvykių. Atidaręs duris su tinkleliu pasitraukė į šalį. – Užeik.
Dirstelėjusi per petį moteris tarė:
– Konanas tuoj prisidės. Traukia keksiukus iš orkaitės. Jis puikus kepėjas.
Milžinas Konanas moka gaminti?
Ji pakėlė kavinuką.
– Šviežia prancūziška kava su vanile. Tikiuosi, tiks.
Zakas negalėjo pakęsti kavos su priedais.
– Tiks, – sumelavo. – Be reikalo varginotės.
– Tai mažiausia, ką galiu padaryti, kad pažadinau.
Jei nebūtų išbudinusi, jis būtų baigęs sapnuoti erotinį sapną ir dabar nesijaustų toks sudirgęs. Niekaip neįstengė susiimti.
Sustojusi tarpduryje moteris dvejojo.
– Nuoširdžiai atsiprašau. Tai mano pirmasis namas, aš įsitempusi ir susijaudinusi, kai taip atsitinka, deja, pradedu dar ir… – Ji atsiprašomai trūktelėjo pečiais ir pridūrė: – Triukšmauti.
Toks jos sąžiningumas buvo ne tik netikėtas, bet ir savotiškai žavus. Zakas išspaudė šypseną.
– Suprantu.
Vis dėlto ji nesiryžo žengti į vidų.
– Nenoriu įsiveržti. Jeigu atneštum puodelius, galėtume pasėdėti verandoje. Išgersime kavos, paplepėsime ir išsiskirstysime. Rytas gražus, o mes visi jau nubudę, tiesa?
Puiku. Jeigu su naujaisiais kaimynais liks lauke, greičiau pavyks jais atsikratyti.
– Šauni mintis. Prisėsk, o aš atnešiu puodelius.
Staiga Zakas išgirdo, kaip Denė šuoliuoja laiptais žemyn. Atsigręžęs pamatė ore skrendančias jos pėdutes ir švelniai, bet griežtai paliepė:
– Lėčiau.
Mažylė sustojo ant priešpaskutinės laiptų pakopos.
– Atsiprašau, – atsainiai sumurmėjo ji ir pažvelgė į viešnią. – Labas.
Vinės veidą nušvietė šypsena, jos nuostabios akys sužibo, skruostai dar labiau nuraudo.
– Labutis! – pasisveikino moteris ir priklaupusi pridūrė: – Labai malonu su tavimi susipažinti. – Ji ištiesė ranką, Denė ją paspaudė. Zakas susižavėjęs jas stebėjo. – Nežinojau, kad turėsiu dar ir kaimynę. Nekilnojamojo turto agentas sakė, kad čia gyvena viengungis.
– Aš Denė. Mano mama mirusi, – pasakė mažylė. – Čia gyvename tik mudu su tėčiu.
Mažiausiai progai pasitaikius Denė išplepėdavo viską, kas šaudavo į galvą. Paprastai Zakas tam neprieštaraudavo, tačiau šį kartą susierzino.
Denės megztuko apačia buvo užsilenkusi, o džinsų kairioji klešnė įstrigusi medvilninėje puskojinėje. Zakas išlygino megztuką, pataisė džinsus ir susiraukęs pažvelgė į plaukus. Dievaži, dukrytė turėjo šviesius, švelnius tarsi kūdikio, tačiau sunkiai prižiūrimus plaukus.
Tada jis nukreipė žvilgsnį į Vinę ir pakeitė nuomonę. Denės plaukai nepaklusnūs, tačiau, regis, būna ir blogiau.
Supratusi, kad mažylė palietė skaudžią temą, Vinė švelniai pasakė:
– Dene, labai džiaugiuosi, kad turėsiu tokią kaimynę. – Tada atsargiai pažiūrėjo į Zaką. – Žinoma, ir tokį kaimyną.
Zakas nenorėjo palikti dukros nepažįstamo žmogaus draugijoje, todėl paėmė ją už rankos ir tarė:
– Vine, patogiai įsitaisyk, o mudu tuoj atnešime puodelius.
Moteris atsistojo. Zakas nesąmoningai nukreipė žvilgsnį į jos kojas. Užgniaužęs karščio bangą vėl pažvelgė jai į veidą. „Ji ištekėjusi,“ – susigėdęs pagalvojo ir liovėsi akimis ryti kaimynę.
Užuot susierzinusi dėl įdėmaus, intymaus žvilgsnio, Vinė nusišypsojo.
– Gera mintis, – sučiulbėjo. Tada pasuko į verandą demonstruodama stiprias, dailias kojas ir standų užpakaliuką. Durys su tinkleliu užsidarė.
Denė dėbtelėjo į tėvą, tačiau jis papurtė galvą, kad patylėtų. Kai juodu įėjo į virtuvę, pasodino ją prieš save į kėdę ir apsiavė batus. Tada paklausė:
– Sulčių?
– Obuolių, – patikslino Denė. Maskatuodama kojomis pakreipė galvą. – Ji nėra už tave aukštesnė.
– Taip, ji žemesnė, – atsakė Zakas ir ištraukė iš po kriauklės padėklą. Ant jo pastatė tris puodelius, stiklinę obuolių sulčių ir dubenėlį košės Denei. – Tačiau atrodome vienodo ūgio. Mat kaimynė avi storapadžius batus, o aš basas.
Denė pasimuistė.
– Noriu susirišti plaukus kaip ji.
Jis nusišypsojo. Galbūt visai neblogai, jei kaimynystėje gyvens moteris, net jei ji – milžinė su spiraliniais plaukais. Eloiza, Denės auklė, buvo labai maloni, švelni ir rūpestinga. Tačiau ji tiko Zakui į močiutes, be to, avėjo guminėmis šlepetėmis. Vargu ar žilaplaukė gali įkvėpti mažą mergaitę.
Zakas bendravo tik su Miku ir Džošu. Nors pastarasis ir turėjo supratimą apie subrendusias moteris, beveik nieko nenutuokė apie keturmetes
