duktė. Taškas.
– Tai ir suriškime plaukus, – pasiūlė Zakas bandydamas nukreipti mintis. Dideliais šiurkščiais pirštais perbraukė švelnius Denės plaukus. – Gal atnešk plaukų šepetį ir kaspinėlį į verandą?
– Gerai, – atsakė ji ir išskuodė iš kambario. Jo duktė mieliau bėgiodavo, nei vaikščiodavo. Verčiau kalbėdavo ir juokdavosi, nei tylėdavo. Nuolat kovodavo su miegu, kol pati būdavo nuovargio nugalėta. Mažylė tryško energija, o jos vaizduotė dažnai priblokšdavo tėvą.
Ji buvo visas jo gyvenimas.
Kai Zakas atidarė duris, Vinė ir Konanas vėl pykosi. Jis sustojo it įbestas. Moteris pirštu baksnojo griozdui į krūtinę ir grasino nužudyti.
Konanas nekreipė dėmesio į jos griežtą toną.
– Cha! – prunkštelėjo jis ir skaudžiai sugnybo jai ausį.
Zakas išsižiojo iš nuostabos.
Nespėjo net aiktelėti, kai Vinė užsiplieskė kaip degtukas ir susiėmusi už ausies suriko:
– Skauda!
– Man irgi skauda, atrodo, pirštu gręži skyles krūtinėje, – burbtelėjo milžinas.
– Chuliganas. – Vinė palinko prie Konano ir jų nosys susilietė. Tada tyčia dar kartą jam bakstelėjo. – Neapsimetinėk, kad ką nors jauti per akmeninį sluoksnį.
Konanas pasikasė krūtinę, išsižiojo norėdamas kažką pasakyti, tada pastebėjo Zaką ir susiraukė.
– Apsijuokei prieš naujuosius kaimynus, Vinona.
Įstrigęs tarpduryje Zakas tiesiog spoksojo. Šeimos bėdos? Jis tikrai nenorėjo į tai veltis.
Vinė atskubėjo prie jo ir perėmė padėklą.
– Nekreipk dėmesio į Konaną, – pasakė. – Jis chuliganas.
Konanas persibraukė abiem rankomis šviesius plaukus ir suniurzgė. Jo akys paraudo, o veidas pamėlo.
– Vinona, prisiekiu, aš…
Jis siektelėjo jos, bet Zakas, nespėjęs net susivokti, įsiterpė tarp jųdviejų. Padėklas kryptelėjo ir vos neišslydo Vinonai iš rankų.
– Paklausykite, – tarė Zakas neužtikrintas, ar Vinei iš viso reikia jo pagalbos. – Tai ne mano reikalas, bet…
Vinė nemandagiai jį apėjo.
– Ką padarysi? – paerzino Konaną. – Ką dar gali padaryti?
Konanas vėl jos siektelėjo, tad Zakas jį sugriebė.
– Užteks! – suriko.
Zakui trūko miego, dar jautėsi neatsigavęs po darbo vakarinėje pamainoje, todėl negalėjo pakęsti net nereikšmingų peštynių.
Ir tikrai jokiam vyrui neleis skriausti moters, net jeigu ji – įkyri kaimynė milžinė, kurios jis beveik nepažįsta ir kuri puikiai apsigintų pati.
Stojo tyla. Konanas pakėlė antakį ir įsistebeilijo į Zako ranką, neįstengiančią apglėbti jo riešo.
Konanas pažvelgė į Vinę, jo veidas persikreipė.
– Kaip galantiška.
Vinė pastatė padėklą ir paskubomis įsispraudė tarp vyrų, veidu atsisukdama į Zaką. Atrėmė delnus jam į krūtinę ir spustelėjo bandydama sulaikyti, nors abu gerai suprato: jėgos nelygios. Moteris stovėjo labai arti. Pajutęs karštą jos kvėpavimą Zakas suvirpėjo.
Vinė nustebusi pažiūrėjo, tada patapšnojo jam per krūtinę ir ramiai pasakė:
– Ačiū, Zakai, bet Konanas niekada manęs nenuskriaustų. Prisiekiu. Jis tiesiog mėgsta paerzinti.
Zakas vis dar nepaleido Konano ir šis suprunkštė. Tada atsainiai paaiškino:
– Žinai, ji teisi. Kartais norisi pliaukštelėti, bet jos neskaudinčiau.
Pliaukštelėti? Zakas pažvelgė į dideles šviesiai rudas Vinės akis ir įsivaizdavo, kaip ji ir Konanas mėgaujasi iškrypėliškais seksualiniais žaidimais.
Pats nesuvokė, ar tuo pasibjaurėjo, ar susidomėjo, bet galutinai prarado ūpą. Susierzinęs susiraukė.
Konanas tingiai tęsė:
– Vinė niekada manęs negailėdavo. Ji spardydavo man užpakalį dar tada, kai abu su sauskelnėmis vaikščiojome.
Moteris apgailestaudama linktelėjo.
– Tai tiesa. Konanas tarsi didelis rąstas, su kuriuo galėdavau treniruotis.
Konanas trūktelėjo ranką ir Zakas ją paleido; jis buvo priblokštas, jautėsi šiek tiek apsikvailinęs, bet dėl kažkokios vienam Dievui težinomos priežasties užplūdo palengvėjimas.
Brolis ir sesuo?
– Ji tokia didelė, – tęsė Konanas. – Visada atrodė vyresnė. Devintoje klasėje ją kabino koledžo vaikinai! Turėjo išmokti apsiginti nuo visokių kretinų. Tad seniai esu jos asmeninė bokso kriaušė.
Vis dar laikydama rankas Zakui ant krūtinės Vinė pažvelgė per petį ir nusišypsojo.
– Jam neskauda, – pasakė. – Tik apsimeta. – Atsisukusi į Zaką paaiškino: – Net jei brolį pervažiuotų garinis volas, per savo galingus raumenis to nepajustų.
Zakas įkvėpė vanilinės kavos, keksiukų su mėlynėmis, rytinės rasos ir Vinės kvapo. Jos aromatas… kitoks. Ne saldus. Ir ne aštrus. Gaivus, primenantis vėsų, rudeninį, audrą pranašaujantį vėją. Jo raumenys vėl įsitempė.
Po velnių, ne taip norėjo praleisti šią dieną.
Ir dėl to kaltinti galėjo didelę ir kažkuo labai patrauklią moterį. Ji buvo ne tik jo kaimynė – Vinė vis dar jį lietė, vis dar žvelgė į jį, o akyse atsispindėjo švelnumas, juokas ir… alkis.
Jis pažinojo ne vieną aukštą moterį. Velniai rautų, Miko žmona Delaila irgi aukštaūgė. Tačiau tokių… tvirtų dailiosios lyties atstovių nebuvo sutikęs. Vinės rankos beveik tokios pat didelės kaip ir jo. Pečiai platūs, kaulai stambūs. Delaila buvo trapi.
O Vinė – seksuali.
Zakas jautėsi pavargęs, be to, norėjo pamąstyti, kaip elgtis su naująja kaimyne.
Vis dėlto labiausiai jam trūko sekso; jeigu jį ėmė jaudinti triukšminga, įkyri amazonė, vadinasi, per ilgai nesimylėjo.
2
Stengdamasis sutelkti mintis Zakas pažiūrėjo į brolį su sese, tada pasitraukė kuo toliau nuo Vinės.
– Suprantu, – suniurnėjo
