vienas iš jų nepajudėjo.
Bleikas atsipeikėjo pirmas. Jis pagriebė savo koją, patikrino, ar galūnė atlaikė kritimą, ir tik tada nusirito nuo merginos.
– Tu sveika?
Ji sutrikusi sumirksėjo.
– Kas…
Bleikas bemat įvertino padėtį. Kairys skruostas įdrėkstas, ant jo lašelis sudžiūvusio kraujo, bet ne dėl to jo skrandis apsivertė. Ant Eivos palaidinės liejosi tamsiai raudona dėmė. Vyro širdis mušė dar smarkiau.
– O Dieve, tu sužeista? – paklausė pasilenkęs.
Jis nemąstė, tik sugriebė jos džemperio užtrauktuką ir atsegė. Reagavo, kaip buvo išmokytas. Kulkos pastatą išvarpė gana aukštai, tačiau prasiskverbė pro langus, tokiame metalo ir stiklo interjere galėjo nuo bet ko atšokti rikošetu.
– Ar tu sužeista? – vėl pasiteiravo atlapojęs drabužį.
Jis nematė nei raudono bikinio, nei kūno, dėl kurio pasaulio vyrai kraustėsi iš proto, tik braukė rankomis jai per krūtinę, šonkaulius, pilvą – mediciniškai įvertino, ieškojo žaizdos.
Eiva nepajėgė blaiviai mąstyti: gėlė galvą, skaudėjo ranką, ji virpėjo, širdis vis dar smarkiai plakė.
– Eiva! – sukriokė Bleikas.
Balsas prasiskverbė tiesiai į sąmonę.
– Turbūt ranka… manyčiau… – ji pakėlė ranką, iš gilios žaizdos delne sunkėsi ir lašėjo kraujas, klampi srovelė ant riešo ir dilbio jau džiūvo. – Turbūt… persipjoviau į taurę, kai ši sudužo.
Bleikas kiek lengviau atsiduso, kūną užliejo euforija – suveikė endorfinai. Ji nesužeista. Tačiau vyras buvo gerai treniruotas. Jis viena ranka pasiekė sužeistą delną, kita iš užpakalinės kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko 999.
Atsiliepusi operatorė paklausė, kokių paslaugų kam reikia, ir Bleikas paprašė policijos ir greitosios.
– Nejudėk, – paliepė Eivai ir nerangiai atsistojo įsikibęs į suolelį, pasiremdamas gerąja koja šiaip ne taip išsitiesė. Jautė tempimą ties klubu, kai traukė sužeistą koją, ir sukando dantis.
– Paieškosiu rankšluosčio.
Eiva nebūtų galėjusi pajudėti, net jei nuo to priklausytų gyvybė. Ji tik spoksojo į kraują, lėtai tekantį iš žaizdos, geliančia galva bandė suvokti, kas tik ką nutiko. Girdėjo sodrų Bleiko balsą, tokį ramų šioje sumaištyje, ir troško, kas jis vėl ją apkabintų.
Vyras sugrįžo nešinas švariu rankšluosčiu, kuris kabojo ant orkaitės durelių. Padėjo telefoną. Eiva išsiblaškiusi stebėjo, kaip jis vėl pritūpė šalia ir paėmė ranką.
– Policija pakeliui, – pasakė Bleikas vyniodamas rankšluostį ant delno. – Ir greitoji. – Suveržė smarkiau, kad užspaustų kraują. – Ar gali atsisėsti? Jei nueitume iki praustuvės, kol atvažiuos medikai, nuplaučiau žaizdą.
– Ak, taip… ko gero… – Eiva lyg sutraiškytas vabalas pasikėlė ant alkūnių, lėtai atsisėdo.
Galva sukosi, pykino, ji susvyravo.
– Tprū, – sudraudė Bleikas ir ją sulaikė, didžiulė ranka uždengė beveik visą dilbį. – Lėčiau.
Eiva užsimerkė susitelkusi į spaudžiančią jo ranką, svaigulys praėjo.
– Dabar jau gerai, – nusikratė jo rankos ir automatiškai palietė pakaušį, kur iššoko gerokas gumbas.
Švelniai jį spustelėjo ir susiraukė.
– Įsitaisei guzą? – pasiteiravo Bleikas. – Atleisk, – atsiprašė džeržgiančiu balsu. – Taip sureagavau.
Eiva sumirksėjo. Bleikas Volkeris nuostabus.
– Ir labai dėl to džiaugiuosi. Kurį laiką nė nesusigaudžiau, kas dedasi. Ar čia tikrai šaudė?
Bleikas atsistojo pasiremdamas į suolelį ir sveiką koją.
– Taip, – liūdnai atsakė.
Garsas jam puikiai pažįstamas, tačiau nebesitikėjo jo daugiau išgirsti. Ir tikrai jau ne Hampstedo kaime. Ištiesė ranką:
– Štai, kibkis.
Eiva nesiginčijo, priėmė pasiūlytą pagalbą. Kai jau tiesiai atsisėdo, užplūdo dar viena šleikštulio ir silpnumo banga, ji tvirtai įsikibo į Bleiką ir suolelį. Džiaugėsi, kad Bleikas čia, perėmė jo solidumą, ramybę, nes jos kūnas sureagavo tik dabar – dar smarkiau drebėjo. Bleikas apkabino ją per nugarą, Eiva prisiglaudė, uodė vyro kvapą: tik ką pjautos medienos su trupučiu prieskonių.
Su Bleiku jautėsi kvailai saugi.
– Atleisk, – sumurmėjo jam prie peties slopindama absurdišką norą verkti. – Ne visada taip lengvai išskystu.
Kai mergina prigludo, Bleikas užsimerkė. Jos krūtinė buvo prisispaudusi, abiejų klubai puikiai derėjo. Ji kvepėjo tarsi vynas, Bleikas užuodė kokosų kremą nuo saulės. Pasuko galvą ir lūpos atsirado beveik prie smilkinio.
– Ir ši diena neeilinė.
Ji virpėdama nusijuokė jam į ausį, vyro ranka, uždėta ant strėnų, prispaudė ją arčiau.
– Nė nesakyk, – pripažino Eiva kimiu balsu.
Juodu ilgai taip stovėjo, Bleikas suvokė, kad jai reikia paguodos. Toks netikėtas smurto proveržis išmuštų iš vėžių ir kovų užgrūdintą vyrą.
Išgirdus tolimas sirenas nuotaika pasikeitė ir Bleikas atsitraukė.
– Kavalerija jau čia, – sukuždėjo.
Bleikas stovėjo Eivai prie šono, laikė už alkūnės.
– Saugokis stiklų, – perspėjo po batų padais traškant stiklo duženoms.
Ji buvo basa, kojų nagai nulakuoti ryškia bikinio spalva.
Girdėjo sirenas beveik šalia – skardžias ir nekantrias, akivaizdu, kad jau įvažiavo į jų gatvę. Bleikas atsuko čiaupą ir nuvyniojo rankšluostį.
– Pakišk, – paliepė. – O aš eisiu prie durų.
Po valandos Eivos namai priminė centrinę geležinkelio stotį: šūkavo ir bėgiojo žmonės, jų keliai susikirsdavo, jie apeidavo vienas kitą. Uniformuoti ir civiliais drabužiais vilkintys policijos pareigūnai dirbo savo darbą, rinko įrodymus. Ant pagrindinių vartų virbų buvo pririšta geltona policijos juosta, už vartų blyksėjo daugiau fotoaparatų nei Pikadilio aikštėje gruodžio mėnesį. Jie atsispindėjo stiklo šukėse, pabirusiose kieme tarsi ant spindinčio rutulio kokioje nors siaubingoje diskotekoje.
Dar
