Ji dar labiau susiraukė.
– Kas ji? – suurzgė atsisukusi į Mają. Majorei Vikė būtų patikėjusi savo gyvybę. Maja jai niekada nemeluotų, bet Vikė nepasitikėjo šiais svečiais, kurie sėdėjo kaip vilkai avelių kailiais per dvi pėdas nuo jos.
Majos lūpos virto siauru brūkšniu.
– Gyvate, ar pastaruoju metu nesapnavai nieko įdomaus?
Vikė apstulbusi kilstelėjo antakius.
– Ponia?
Kodėl ji stebisi, kad Maja apie tai žino? Visi šnabždėjosi, kad ši moteris aiškiaregė ir mato tai, ko nemato kiti. Vikė tvirčiau suspaudė šalmą.
– Ar ko nors nesapnavai? – išsišiepė Maja nenuleisdama nuo Vikės akių.
– Sapnavau, ponia, – atsakė ši ir sunkiai nurijusi seilę žvilgtelėjo į svečius, kurie įdėmiai ją stebėjo. Ji pasijuto kaip mėginukas, kurį jos motina tyrinėja pro mikroskopą. Vikės motina biologė žavėjosi viskuo, kas gyva. Dabar Vikė suprato, kaip stebimas jos smalsaus žvilgsnio jaučiasi vabaliukas. Nekaip. Labai nekaip.
– Ar gali papasakoti sapną?
Vikės lūpos trūktelėjo.
– Ponia, galiu papasakoti jums, bet tikrai nenoriu pasakoti jo… čia, – mostelėjo ranka, o vadės akys linksmai sužibo.
– Nejuokink, Gyvate. Šie žmonės atvyko todėl, kad keisti sapnai aplankė ir Kają. Ji nori įsitikinti, ar jie ką nors reiškia.
Vikė sutrikusi atsisuko į viešnią ir metė į ją skvarbų žvilgsnį. Tada linktelėjo Majai.
– Gerai… – Ji prabilo apie krištolinę žvaigždę. Kalbėdama Vikė stebėjo Kajos reakciją. Ta moteris vos nustygo vietoje. Vikei baigus pasakoti Maja karčiai šyptelėjo, tarsi būtų išgirdusi, ką norėjo.
– Tai tiek, – tarė Vikė.
Maja kilstelėjo smakrą ir pažvelgė į Kają Alseon.
– Na, ar tai ji? – pakartojo klausimą.
Ji? Skamba kaip eilutė iš Matricos. Vikė visus tris filmus žiūrėjo mažiausiai dvidešimt kartų. Jai labai patiko simbolinės žinutės.
Kaja linktelėjo.
– Taip, majore, tai ji. Nėra jokios abejonės.
Vikė vėl sunkiai nugurkė seilę ir atidžiai pažvelgė į Kają. Ji buvo aukšta, mažiausiai šešių pėdų ūgio. Plaukai supinti į dvi storas, juodas kasas, dar labiau išryškinančias Amerikos čiabuvių kilmę. Moteris buvo apsivilkusi kasdieniškai – džinsais, turistiniais batais ir tamsiai žaliais trumparankoviais marškinėliais. Kas ji tokia? Nuojauta – ji niekada Vikės neapgaudavo – šnibždėjo, jog Kaja vykdo slaptą užduotį.
– Kas ji? – gindamasi perklausė Vikė ir pažvelgė į vadę nebyliai prašydama: klokite tiesiai, kas čia dedasi.
Maja paėmė baltą keraminį puodelį ir gurkštelėjo kavos. Pastačiusi jį ant stalo tarė:
– Kaja ir Džeikas ieško įrodymų, Gyvate. Kaja yra kilusi iš rytų čerokių žiniuonių šeimos, kaip ir tu. Iki šiol tarnavo JAV laivyne, pilotavo naikintuvą. Grįžus iš tarnybos namo jos senelė, viena tautos vyresniųjų, išsiuntė į vizijos paiešką.
– Taip, ant kalno sulaukti pranašingos vizijos. Esu apie tai girdėjusi.
Maja linktelėjo.
– To ir tikėjausi. Tavo tėvas, navahų žiniuonis, supažindino tave su jūsų tradicijomis.
– Taip, ponia.
Bet pati Vikė nenorėjo tapti žiniuone. Ji matė, kokį pragarą perėjo tėvas, kokį spaudimą ir kitų žmonių lūkesčius jam teko ištverti, ir netroško tokio gyvenimo.
– Esi girdėjusi apie pranašingus sapnus?
– Taip, ponia, esu.
– Kiek laiko sapnuoji tą patį sapną apie krištolinę žvaigždę?
– Daugiau nei metus.
Maja pažvelgė į viešnią.
– Ar taip gali būti?
Kaja linktelėjo.
– Taip. Ji pradėjo sapnuoti beveik iš karto po to, kai buvo pavogti mūsų genties totemai.
Vikė rūsčiai pažvelgė į Kają.
– Apie ką, po velniais, kalbate?
– Kaip matote, savo pavaldiniams leidžiu laisvai reikšti mintis, – išsišiepė Maja.
– Viskas gerai, – šyptelėjo Kaja ir atsisuko į Vikę. – Noriu tau kai ką papasakoti, vade.
Buvo įprasta taip kreiptis į karininkus, kurie nebuvo nei pareigūnai, nei savanoriai ir užpildė tarpą tarp dviejų subordinacijos pakopų. Vikė linktelėjo.
– Mielai pasiklausysiu. Dabar jaučiuosi, tarsi stovėčiau priešais netikrą veidrodį, kuris iš tiesų yra langas, o jūs stebėtumėte mane iš kitos pusės.
Kaja vėl šyptelėjo.
– Pasistengsiu ištaisyti padėtį dabar pat, vade Mabri.
– Vadinkite mane Gyvate.
Kaja linktelėjo.
– Gerai, – tarė ji ir įsmeigė akis į Vikę. – Truputį daugiau nei prieš metus į Batatų klano žiniuonio, kuris rūpinasi šventaisiais kristalais, namus, įsilaužė vagys. Jie nugvelbė tris iš septynių totemų, kurie priklauso septyniems mūsų genties klanams.
– Taip, esu girdėjusi apie jūsų kristalus. Mano tėvui kadaise teko dirbti kartu su jūsų žiniuoniais.
Rodos, Kajai šios naujienos patiko. Ji dėstė toliau:
– Viskas geriau, nei tikėjausi. Jeigu tavo tėvas praktikuojantis žiniuonis, tikrai būsi apie mus girdėjusi. Kiekvienas mūsų klanas turi savo krištolinį totemą. Legenda byloja, kad jie buvo padirbdinti žvaigždėse ir atnešti mums. Jie labai galingi. Gero žiniuonio rankose jie padės išsaugoti klano sveikatą ir gerą nuotaiką. Dviširdžio, blogo žmogaus rankose kristalai gali būti panaudoti blogam tikslui, net žmogžudystei.
– Supratau, – tarstelėjo Vikė. – O koks šioje istorijoje mano vaidmuo? – Ji to tikrai nesuprato. Juk yra kilusi iš navahų, o ne iš rytų čerokių. Visų genčių totemai skirtingi.
– Nenutuokiu, kodėl sapnas apie krištolinę žvaigždę aplankė tave, Gyvate. Tikėjausi, kad Didžioji Dvasia pasirinks rytų čerokį, bet atsitiko kitaip. Didžiosios Dvasios keliai nežinomi. – Kaja gūžtelėjo pečiais ir atsiprašomai pažvelgė Vikei į akis. – Regėjau, kad trys
