Kaja.
– Ji čia? Kur? Jau žinote?
Kaja papurtė galvą.
– Ne, pėdsakai prasideda Limoje, bet kur tiksliau – neturiu žalio supratimo.
Maja atsisėdo tiesiau girgždančioje kėdėje ir pasidėjo alkūnes ant stalo.
– Mums reikia tavęs, Gyvate. Tai tu susapnavai krištolinę žvaigždę. Kaja yra tikra, kad kaip tik tau skirta grąžinti totemą rytų čerokiams.
– Atsiprašau? – prunkštelėjo Vikė. – Bet aš juk ne čerokė. Aš pusiau navahė, pusiau vokietė.
Dabar pirmą kartą prabilo Džeikas Vienišius Karteris.
– Gyvate, nesvarbu, ar tavo gyslomis teka čerokių kraujas. Tu taip pat esi Amerikos čiabuvė ir Didžioji Dvasia prašo tavęs pagalbos. Nežinia kodėl, bet ji pasirinko tave. Todėl ir sapnuoji tuos sapnus, – liūdnai šyptelėjo jis. – Aš ir pats tik pusiau čerokis, bet mūsų kalboje nėra žodžio kodėl, todėl neabejojame tuo, kad Didžioji Dvasia skyrė kitų tautų žmones surasti mūsų totemus.
Vikė puikiai išmanė šią filosofiją; su ja užaugo.
– Gerai, suprantu. Pastaruoju metu sapnas kartojasi kas savaitę. Per jį negaliu nė padoriai išsimiegoti.
– Nesistebiu, – nusijuokė Maja.
– Iš sapno negaliu nurodyti tikslios vietos, kur yra žvaigždė. Matau tik įprastą Limos rajoną su vieno ir dviejų aukštų pastatais.
– Ir tave kažkas persekioja, – sumurmėjo Kaja.
– Taip. Nežinau kas, bet sau už nugaros jaučiu vyrą, kuris nori mane nužudyti.
Džeikas žvilgtelėjo į Mają.
– Jai reikia išgirsti istoriją iki galo.
– Tai pasakokit.
Džeikas įdėmiai pažvelgė Vikei į akis.
– Žinome, kad multimilijonierius Robertas Marstonas kolekcionuoja archeologinius radinius ir senųjų pasaulio tautų totemus, pavyzdžiui, Amerikos čiabuvių pypkes. Jis turi ir dūdmaišių, barškučių, plunksnų bei kitų daiktų, kuriuos naudojame per apeigas.
Vikės šnervės išsiplėtė.
– Mano tėvas tokius šunsnukius vadina galios medžiotojais. Jie medžioja mūsų žmonių relikvijas, kurios palaiko dvasinę genties gerovę.
Kaja šyptelėjo.
– Tiesiai į dešimtuką, Gyvate. Marstonas kaip tik toks. Kol kas nepavyko įrodyti, kad jis pasamdė vyrus, kurie pavogė mūsų genties totemus. Mūsų įrodymų jam apkaltinti neužtenka. Trūksta tiesioginių įkalčių, bet Interpolas ir FTB turi duomenų apie jo ryšius su kitais vagišiais. Jis renka galingus totemus tik dėl pačios galios. Savo namuose yra sukaupęs ne vieną kolekciją. Pagrindinė jo būstinė Toronte, Kanadoje, bet jis turi namus Honkonge ir Glastonberyje, Anglijoje.
– Įtariame, kad jis visas vertybes laiko už JAV ribų. Antraip, surinkę pakankamai įrodymų ir pateikę kaltinimus, galėtume gauti kratos orderį ir apieškoti jo namus, – paaiškino Džeikas. – O to jis neleis. FTB įtaria, kad vertingiausius daiktus Marstonas laiko Honkonge ir Anglijoje.
– Manome, kad vienas jo samdytų vagių Gilas Roulandas nusprendė pasilikti Spalvų klano totemą sau, – kalbėjo toliau Kaja. – Peršasi prielaida, kad jis turėjo nugabenti totemą Marstonui į Honkongą, bet nusprendė paslėpti jį Australijoje, Raudonajame centre. – Kaja liūdnai šyptelėjo. – Roulandas išsirinko blogą urvą ir užsimušė. Mus pas jį nuvedė daugybė sapnų ir aborigenų žiniuonė. Roulandą radome jau negyvą ir turime įrodymų, kad Spalvų klano kaukę jis turėjo atiduoti Marstonui. Šiam pakanka pinigų ir įtakos, negalime jo prigriebti tiesiogiai. Jis pats nepraneš policijai, kad jo žmogus Roulandas dingo su Spalvų klano kauke. Žinome, kad Roulando Raudonajame centre ieškojo kiti Marstono vyrai, nes jie kėsinosi mus nužudyti. – Kaja papurtė galvą. – Robertas Marstonas klastingas kaip kojotas.
– Apgavikas, – sumurmėjo Vikė. – Pažįstamas tipažas.
Vieną tokį prisiminė iš apmokymų Riukeryje, JAV kariuomenės aviacijos bazėje Alabamoje, kur išmoko skraidyti mirtinai pavojingu Apačų sraigtasparniu. Grifas Hačinsonas priklausė metais aukštesnei klasei ir kartu su kitais susimokė, kad ji nepasirodytų pratybose be pateisinamos priežasties ir už tai būtų išspirta iš kariuomenės už dezertyravimą. Kiti vaikinai jo klasėje nenorėjo, kad Apačais skraidytų ir moterys. Hačinsonas ir jo kojotų gauja nėrėsi iš kailio, kad moterys susimautų.
– Marstonas slidus kaip žaltys. Niekšų niekšas, – suraukusi kaktą tarė Kaja. – Jo vyrai ne kartą mus užpuolė.
– Vos išsigelbėjome, – pridūrė Džeikas neramiai žvelgdamas į Kają.
– Marstonas turi ir pinigų, ir savų veikimo būdų, – sumurmėjo ji neapykantos kupinu balsu. – Gyvate, netekę totemų mano žmonės labai kenčia. Kristalai jiems daugiau nei protėvių palikimas. Jeigu tavo tėvas žiniuonis, suprasi, kad juose glūdi žmogui nesuvokiama galia.
Vikė linktelėjo.
– Su savimi nešiojuosi mėlyną akmenėlį, kurį man davė tėvas, – pasakė ji ir iš kišenės išsitraukusi seną, nutrintą elnio odos maišelį atkišo jiems pažiūrėti. – Gydymas kristalais man ne naujiena. Žinau, kad jie gali būti panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Niekada nesiskiriu su šiuo akmenėliu. Tikiu, kad skraidant jis mane saugo.
– Tada supranti, apie ką kalbu, – tarė Kaja.
Vikė jos balse girdėjo dėkingumą ir palengvėjimą.
– Taip, suprantu, – įsikišo maišelį atgal į kišenę. – Bet nežinau, kuo galiu padėti. – Sutrikusi pažvelgė į Mają. – Galbūt žinote jūs?
– Turiu porą minčių, Gyvate. – Maja pirštais barbeno į stalą. Regis, ji kaupėsi. – Bet nė viena iš jų tau nepatiks. – Vadė vėl pažiūrėjo į Kają ir Džeiką. – Negaliu skolinti Gyvatės slaptoms operacijoms Limoje ar kur kitur. Man ir taip trūksta lakūnų. Jeigu atiduosiu ją jums, pati liksiu be pagrindinės pilotės. Suprantu jūsų operacijos svarbą, Kaja, bet mano rankos surištos. Mums žadama atsiųsti Afganistane tarnavusių Apačų pilotų. Jie turėtų atvykti rytoj, bet kol juos apmokysime, užtruksime mažiausiai mėnesį. Jie privalės mokytis su mano patyrusia komanda, antraip negalėsiu leisti jiems savarankiškai medžioti narkotikų prekeivių.
Vikė nustebusi įsistebeilijo į vadę.
– Gausime pastiprinimą? – linksmai paklausė ji. Pastiprinimas reiškė, kad truputį sutrumpės darbo valandos ir jos turės daugiau laisvo laiko. Tai reiškė daugiau miego, daugiau poilsio ir didesnį budrumą per užduotis. Širdis ėmė spurdėti iš džiaugsmo.
– Per daug nesidžiauk, Gyvate, – tarė Maja. – Jų tik trys ir visi,
