bet jam pašiurpo oda ir ėmė dilgčioti sprandą – tą patį juto ir viešbučio prieigose, lyg kas būtų jį stebėjęs.
Negalėjo įžiūrėti tos moters veido. Matė tik ilgas dailias baltas kojas ir spindinčią juodą trumpą suknelę, išryškinusią grakščią figūrą. Pajuto, kad kažkur matyta. Vidumi. Juodi kaip naktis banguoti plaukai krito ant vieno peties – tada moteris pasuko galvą. Net iš ten, kur stovėjo, pamatė, kaip ji sustingo, o tada ėmė eiti… tiesiai prie jo.
Keista, Nikas panoro apsisukti ir išeiti, bet liko stovėti. Jai braunantis pro minią vis arčiau, jį suėmė bloga nuojauta. Negali būti, – tarė jis sau. – Po tiek metų… ji juk buvo Londone.
Jis negirdėjo, kad prislopinti kuždesiai tapo garsesni, kai moteris pagaliau sustojo nuo jo už keleto žingsnių. Atpažino ją ir nepatikėjo tuo, ką mato. Ji jam pasirodė pribloškianti. Visada buvo graži – šiek tiek nežemiško grožio – bet nuo tada, kai paskutinį kartą ją matė, subrendo ir tapo tikra gražuole. Buvo didinga, grakšti, gundanti – viskas kartu. Svaiginantis derinys. Tik kai jų akys susitiko, ir jis pastebėjo paraudusius jos šiaip jau baltus skruostus, susivokė, kad atidžiai ją nužiūrinėja. Ir kad tai turi pasekmių – ėmė ritmingai tvinkčioti slėpsnos.
Nuobodulys, apie kurį buvo ką tik juokauta, praėjo. Viduje kilo įvairiausių jausmų ir pojūčių – labiausiai graužė išdavystė ir pažeminimas. Vis dar, po tiek metų. Jis atsiribojo pykčio siena. Kad tik nuslopintų nepageidaujamą veriantį geismą. Jo primerktos akys susidūrė su žaliomis kaip brangakmeniai akimis. Turėjo įdėti visas pastangas ir tvardytis, kad negrįžtų į anuos laikus ir neprisimintų, koks apėmė jausmas, kai skendo tose akyse. Bėda ta, kad iš tikrųjų daugiau niekas nebebuvo svarbu.
– Madalena Vaskes, – nutęsė jis slėpdamas, kad dingo visas šaltakraujiškumas, – ką, po paraliais, čia veiki?
Madė viduje virpėjo, bet stengėsi atrodyti rami. Prisiminė tą metą, kai jis vadino ją Made. Kelias nuo salės durų, rodos, truko metus, turint galvoje ir tai, kad motinos bateliai jai buvo vienu dydžiu per dideli. Madė girdėjo, kaip visi nutilo, o tada nuvilnijo kuždesys. Mergina suprato, kad nepalankus jai – visiems buvo žinoma, kad prieš aštuonerius metus tėvas išvarė ją su motina iš namų.
Nikolo de Rochaso lūpas iškreipė lėkšta šypsena.
– Prašau priimti užuojautą dėl tėvo mirties.
Madei net pašiurpo nugara.
– Neapsimesk, kad tau rūpi, – sušnypštė, stengdamasi, kad niekas neišgirstų. Nikolas de Rochasas, rodos, visai nesijaudino, kad kas nors girdi, o ją tiesiog smaugė sielvartas ir beprasmis pyktis dėl tėvo mirties.
Priešais stovėjo vyras, grėsmingai sukryžiavęs rankas ant krūtinės, ir jai užgniaužė kvapą. Toje vietoje, kur suknelė nebedengė nugaros, Madė pajuto nemalonų niežulį. Sugniaužusi kumščius prispaudė rankas prie šonų.
Nikolas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.
– Nepasakyčiau, kad rūpi. Bet juk galiu būti mandagus.
Tai išgirdusi Madė paraudo. Apie jo tėvo mirtį buvo skaičiusi prieš keletą metų spaudoje. Niko ir jo tėvo santykiai buvo iš tokių, kai džiūgaujama kitą pergyvenus, o Madė nebuvo iš tų, kurie triumfuoja mirus priešui.
Buvo sunku, bet ji nuoširdžiai tarė:
– Užjaučiu dėl tėvo mirties.
Vyras kilstelėjo antakį ir surimtėjo.
– Gal kartu pareikštum užuojautą ir dėl motinos mirties? Ji nusižudė sužinojusi, kad ilgą laiką tarp tavo motinos ir mano tėvo buvo romanas… Jai pasakė tavo tėvas.
Madė net pabalo išgirdusi, kad Nikolas žino apie tą romaną. Tą akimirką pamatė, kiek daug pykčio slypi po tariamu jo mandagumu, nes akys grėsmingai blykstelėjo, o geidulingas lūpas apibrėžė balta linija.
Jos mintys susidrumstė. Ji papurtė galvą. Nežinojo, nei kad jos tėvas pasakė jo motinai apie tą romaną, nei kad jo motina atėmė sau gyvybę.
– Viso to nežinojau…
Į jos žodžius Nikolas tik mostelėjo ranka.
– Būtum norėjusi žinoti, tiesa? Bet taip skubiai išvykai, kad galėtum leisti šeimos turtus važinėdama po Europą su savo švaistūne motina.
Madę ėmė pykinti. Baisiau nei baisu. Naiviai tikėjosi, kad tars Nikolui de Rochasui keletą žodžių, jis mandagiai atsakys, ir tuo viskas baigsis. Bet sena nesantaika tarp jųdviejų šeimų teberusena – o podraug dar kažin kas kita, ko Madė nenori pripažinti.
Staiga Nikolas de Rochasas apsižvalgė ir šiurkščiai nusikeikė. Vienu mostu čiupo Madę už dilbio. Nespėjus susivokti, kas vyksta, Madė buvo be ceremonijų nutempta į kitą salės kraštą. Pasiekus ramų kampą, buvo atsukta veidu į jį. Neliko mandagumo kaukės, nuo nepasitenkinimo ir pykčio vyro veidas tapo atšiaurus, skruostai įdubo.
Madė išsilaisvino, pasitrynė peršinčią ranką ir pasiryžo neparodyti, kokia sukrėsta yra.
– Kaip drįsti elgtis su manimi lyg su užsispyrusiu vaiku?
– Jau kartą tavęs klausiau, ką čia veiki, Vaskes? Esi nepageidaujama.
Dėl tokio aiškiai rodomo pasipūtimo Madei sukilo pyktis ir ji prisiminė, dėl ko ji čia ir kas pastatyta ant kortos – jos pragyvenimo šaltinis. Ji nuleido ranką ir žengė žingsnį į priekį.
– Tavo žiniai, esu čia tiek pat pageidaujama kaip ir tu, o atėjau pasakyti, kad mano tėvas nepasidavė tavo spaudimui ir nepardavė, neparduosiu ir aš.
Nikolas de Rochasas nusišaipė.
– Dabar tau priklauso gabalas niekam vertos žemės su neprižiūrimais vynuogienojais. Bjauru žiūrėti. Metų metus tavo ūkyje nebuvo gaminamas joks vertingesnis vynas.
Madė neparodė, kad jai skaudu, jog tėvas taip regimai apleido vynuogynus, ir rėžė:
– Judu su tėvu tol jį stūmėte ir neleidote reikštis rinkoje, kol jis visai nebegalėjo konkuruoti.
Nikas sukando dantis ir piktai atšovė:
– Ne kitaip buvo elgiamasi ir su mumis. Aišku, tau būtų malonu girdėti, kaip mes nuolat sukome galvas, kad pakenktume jūsų verslui, bet Vaskesų vynai tapo nepaklausūs, nes paprasčiausiai buvo prastesni. Patys sau pakenkėte, be mūsų pagalbos.
Pasakęs pribloškiančią tiesą Nikolas pataikė tiesiai į tikslą, ir nuo jo žiaurumo Madė atšoko per žingsnį. Matė, kaip iš pasipiktinimo dega jo akys. Bet jausmus žadino ne vyro pyktis, o artumas, nerimo ne tik kūnas, kilo prisiminimų. Jie buvo tokie ryškūs, kad ji negalėjo jų sustabdyti, prisiminė, kaip spaudėsi prie jo taip stipriai, kad juto kiekvieną stangrų raumenį. Ir kad jis akivaizdžiai buvo susijaudinęs. Tai jaudino, svaigino. Ji taip jo geidė, kad vos neėmė maldauti…
– Štai kur tu!
Jis suniurzgė šalia atsiradusiai moteriai:
– Ne
