parodė į knygą kvailu viršeliu.
– Ar yra koks nors būdas duoti atkirtį?
– Ne, nebent nori, kad žiniasklaidoje kiltų karas Jis pasakė tą, ji pasakė aną. Žinai, kad Bjanka sudalyvaus visose vietinėse pokalbių laidose. Bet koks tavo veiksmas tik prailgins šią istoriją.
– Taigi, esu priverstas tylėti.
– Taip.
– Ir leisti jiems manyti, kad esu ištižėlis?
– Pranešiu klientams, kad kaltinimai šnipinėjimu ir sąmokslų kūrimu yra nepagrįsti. Jei nori, galiu paminėti ir seksualinį gyvenimą.
– Esi tikras komediantas.
– Stengiuosi. Ar šią savaitę gavai žinių iš Gobrechto?
Gobrechto oro linijos buvo įsikūrusios Berlyne. Įmonė derėjosi dėl dvidešimties naujų lėktuvų pirkimo. Kolborno Aware 200 buvo rimčiausias pretendentas. Jei Gobrechtas nuspręs pirkti, Bomonto oro linijos Paryžiuje greičiausiai pasiūlys dar patrauklesnes sandorio sąlygas.
Džastinas nuėjo prie kabineto durų.
– Suprantu, kad tavo viešasis profilis visada teigiamai pasitarnaudavo verslui, bet gal gali pasistengti, jog tavo pavardė nebūtų minima antraštėse bent savaitę?
– Niekada nesistengiau ten patekti. Maniau, Bjanka tai žino.
Šeiną su Bjanka supažindino Milersai. Ji – gero jų draugo duktė, tad Šeinas manė, kad yra užaugusi tarp turtingų ir kilmingų žmonių. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad galėtų skleisti paskalas viešai. O ypač, kad dėl pinigų parašys knygą apie tariamai jų asmeninį gyvenimą.
– Neįmanoma žinoti, kuo gali pasitikėti.
– Pasitikiu tavimi.
– Esu įsipareigojęs sutartimi būti patikimas.
– Gal kitą kartą ir aš turėčiau taip pasielgti, – pajuokavo Šeinas. – Prieš pradėdamas santykius priversti moteris pasirašyti tylėjimo sutartį.
– Bus geriau, jei kurį laiką apskritai nesusitikinėsi su moterimis.
– Ne itin viliojantis pasiūlymas.
– Skaityk knygas, atrask kokių nors naujų pomėgių.
– Kaip golfas arba žvejyba?
– Čikagos apylinkėse menkai prižvejosi. Bet galėtum pažaisti golfą.
– Kartą mėginau. Geriau pasikarsiu, – prisiminęs Šeinas nusipurtė.
– Juk žinai, kad šiame žaidime svarbiausia ne kamuoliukas, o pokalbiai.
– Golfą žaidžia tik nuobodūs žmonės.
Džastinas stabtelėjo prie uždarytų durų.
– Golfą žaidžia galingi žmonės.
– Mieliau panardyčiau arba pašaudyčiau į taikinį.
– Taip ir padaryk.
Šeinas dažnai svajodavo apie ilgą savaitgalį Floridoje, tyrinėjant koralus, arba kaimo trobelėje Montanoje.
– Sunku rasti tam laiko.
– Dabar, kai nebesusitikinėsi su moterimis, turėsi jo daugybę.
– Penktadienį vyks valdybos susirinkimas. Trečiadienį ryte atidarysime naują R&D įrangos padalinį. Ateinančio šeštadienio vakarą organizuoju labdaringą Paieškos ir gelbėjimo pobūvį šeimos dvare, – Šeinas nutilo. – Tikrai nebūsiu ten be poros.
– Žinoma, kad būsi.
– Ne, nebūsiu.
– Tai susirask saugią porą, – patarė Džastinas. – Pasikviesk pusseserę.
– Nekviesiu Madlinos į labdaringą pobūvį.
– Kodėl ne? Ji kartu su tavimi galės būti vakaro šeimininke. Tai ne pasimatymas.
– Tai apgailėtina. Neketinu atrodyti apgailėtinai savo pobūvyje.
– Neatrodysi apgailėtinai. Tai bus labai sumanus poelgis, kurio tikslas – nesuteikti jokio peno žiniasklaidai.
– O jeigu jie parašys, kad susitikinėju su pussesere?
– Jie parašys, kad jūs su Madlina buvote nepriekaištingi pobūvio šeimininkai ir kad Kolborno įmonė surinko šimtus tūkstančių Paieškos ir gelbėjimo tarnybai.
Šeinas norėjo ginčytis, bet prisivertė apgalvoti pasiūlymą. Ar renginio vedimas su Madlina – saugiausia išeitis?
Neabejojo, kad pusseserė sutiktų tai padaryti. Ji labai miela. Bet ar tai apsaugos jį nuo viešos kritikos? Dar svarbiau – ar apsaugos jo privatumą?
Džastinas vėl prabilo:
– Viena yra stengtis, kad tavo įmonė nuolat būtų visuomenės akyse, visai kas kita – tapti žiniasklaidos pajuokų objektu.
– Aš tą ribą seniai peržengiau, tiesa?
– Bjanka padarė tai už tave.
Šeinas nusileido.
– Gerai, paskambinsiu Madei.
– Puikus sprendimas.
– Juk supranti, kad pobūviui pasibaigus man vis tiek pasiseks.
– Juk supranti, kad moterys miega su tavimi kaip su milijardieriumi, o ne su vyru?
– Šeimos dvaras turi bent kam nors būti naudingas.
Dvaras Baringtono kalvose daug dešimtmečių priklausė Kolbornų šeimai. Bet važiuoti iki jo nuo miesto centro užtrukdavo valandą. Ir kam vienišiui reikia keturiolikos akrų žemės ir septynių miegamųjų?
Didžiąją laiko dalį Šeinas gyveno savo mansardiniame bute su trimis miegamaisiais, nuostabiu vaizdu į ežerą ir puikiais restoranais šalia.
– Neabejoju, kad tavo tėvas didžiuotųsi tuo, kaip naudoji šeimos turtus, – sumurmėjo Džastinas.
Šeinas nusišypsojo užplūdus prisiminimams. Jo tėvai tragiškai žuvo per jachtos avariją prieš šešerius metus, kai Šeinui buvo dvidešimt ketveri. Jis labai jų ilgėjosi. Ir, nors Džastinas kalbėjo sarkastiškai, jo tėvo Daltono visiškai neerzintų Šeino meilės nuotykiai.
Per garsiakalbį pasigirdo Šeino padėjėjos Džindžerės balsas:
– Pone Kolbornai, skambina Hansas Strutsas iš Gobrechto oro linijų.
Jie
