– moteris, greičiausiai ponia Saunders, dėkingai linktelėjo.
Už jų priėjo kita pora ir patraukė liokajaus dėmesį, Darsė suskubo eiti tolyn.
Jos širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, kai jie pro prabangias duris įžengė į milžinišką vestibiulį.
– Smagaus vakaro, – palinkėjo ji ponui Saundersui.
– Jums taip pat, – atsakė jis.
Darsė atsiskyrė nuo jų ir nuėjo dešiniau, trokšdama kuo greičiau įsilieti į minią.
– Šampano, ponia? – paklausė tvarkinga uniforma vilkintis padavėjas.
– Ačiū, – Darsė paėmė krištolinę taurę nuo padėklo.
Ji neketino gerti alkoholio, bet su taure atrodys tikroviškesnė viešnia.
Maždaug prieš savaitę Darsė įsidarbino Kolborno aviacijos duomenų skyriuje. Tai buvo pati žemiausia pozicija, nereikalaujanti daug patirties ir menkai apmokama. Bet jai idealiai tiko, nes suteikė galimybę patekti į rūsį.
Jos su Dženifere dar kartą peržiūrėjo Darsės tėvo daiktus, tikėdamosi rasti bent mažiausią užuominą į tai, kur gali būti originalūs turbininio variklio brėžiniai. Deja, nerado nieko naudingo.
Apžiūrinėdama įmonę Darsė sužinojo, kad kai kurie seni dokumentai saugomi dvaro rūsyje. Todėl perskaičiusi apie labdaringą Paieškos ir gelbėjimo pobūvį sukūrė šį planą.
Kol vestibiulyje rinkosi vis daugiau svečių, Darsė nesąmoningai gurkštelėjo šampano. Kol kas viskas gerai.
– Labas vakaras, – prie jos priėjo kostiumu vilkintis vyras, įpusėjęs ketvirtą dešimtmetį.
– Labas vakaras, – atsakė Darsė ir prisivertė nusišypsoti.
Vyras ištiesė ranką.
– Aš Lorensas Takeris iš Takerio krovinių gabenimo įmonės.
– Darsė, – ji akimirką nutilo, suvokusi, kad neturėtų sakyti tikrojo savo vardo. – Leik.
– Malonu susipažinti, Darse Leik. Remiate Paieškos ir gelbėjimo programą?
– Taip. O jūs?
Jo rankos paspaudimas buvo tvirtas, laikysena tiesi. Takeris buvo patrauklus vyras, aukštas, plačių pečių, dėl kurių stovėsena atrodė dar tvirtesnė.
– Takerio įmonė paaukojo dvidešimt konteinerių krovinių gabenimui Europoje. – Jis parodė ilgą eilę stalų, pažymėtų tylaus aukciono ženklu.
– Jūs gabenate krovinius į Europą? – Darsė stengėsi, kad pokalbis suktųsi tik apie jį.
– Į visą pasaulį – į Europą, Aziją, Afriką ir kitur.
– Tai labai didelė įmonė?
– Nejaugi niekada negirdėjote apie Takerio krovinių gabenimo įmonę?
– Aišku, girdėjau, – pamelavo ji. – Bet nežinau smulkmenų.
– Esame trečia pagal dydį gabenimo įmonė šalyje.
– Įspūdinga, – Darsė vėl gurkštelėjo šampano.
– Štai kur tu, Takai, – aukšta graži šviesiaplaukė valdingai įsikibo Lorensui Takeriui į parankę.
– Sveika, Petra, – pasisveikino jis ir paskubomis pakštelėjo į skruostą.
Ji papūtė sodriai raudonas lūpas.
– Nepamiršk, žadėjai su manimi apžiūrėti vyno rūsį.
– Nepamiršau.
Vertinantis moters žvilgsnis nukrypo į Darsę.
– Čia Darsė Leik, – pristatė Takas.
– Malonu susipažinti, – tarė Petra. Ji nepaleido Tako, netgi dar stipriau prisispaudė prie jo.
Ji buvo šiek tiek aukštesnė už Darsę ir avėjo dešimties centimetrų aukštakulnius. Darsė spėjo, kad moteris perkopusi trečią dešimtmetį. Jos manikiūras buvo idealus, taip pat ir šukuosena. Suknelė tikriausiai kainavo daugiau nei Darsės. Be to, greičiausiai priklausė jai.
– Man taip pat malonu, – tarė Darsė, neturėdama nė mažiausio noro brautis tarp Petros ir Tako. – Galbūt vėliau dar susitiksime.
Ji nuėjo į pastato gilumą ir pateko į erdvią atvirą salę su šešių metrų aukščio lubomis, marmurinėmis kolonomis ir tviskančiomis baltomis arkomis. Lubos buvo nusėtos antikinio stiliaus žibintais, o pačiame salės viduryje kabojo impozantiškas plieninis sietynas. Patalpa buvo dekoruota raitelių tema, ant didžiulio grubaus medžio stalo stovėjo bronzinė eržilo skulptūra. Ant sienų kabojo prabangūs aliejiniai paveikslai, vaizduojantys kaimo arklides ir kitokius vaizdus, o salės pakraščiuose stovėjo keli raudono aksomo ir riešutmedžio krėslai.
Įdėmiai viską nužvelgusi Darsė atkreipė dėmesį į atviras siauras duris. Pro jas buvo matyti laiptai, paslėpti už kolonos ir beveik uždengti žibinto.
Ji nuėjo tenai, neva susidomėjusi prie sienos stovinčiu senoviniu laikrodžiu. Jausdamasi tarsi šnipė Darsė apsidairė, ar niekas jos nestebi. Čia buvo mažiau žmonių nei didžiojoje salėje. Bet pakankamai, kad pranyktų minioje.
Ji nuėjo už žibinto, paskui prie kolonos. Dar kartą paskubomis apsidairiusi žengė į pritemdytą laiptų aikštelę ir ėmė leistis žemyn. Tvyrojo prietema, todėl Darsė laikėsi už turėklo. Nulipusi nemažą atstumą ji pateko į siaurą koridorių baltomis sienomis, žydromis ir sidabrinėmis plytelėmis išklotomis grindimis ir su fluorescencinėmis lempomis ant lubų.
Širdis ėmė stipriau daužytis, nes reikėjo apsispręsti, į kurią pusę eiti. Pasukusi į dešinę ji patektų į užpakalinę namo dalį, o pasukusi į kairę – į priekinę. Darsė pagalvojo, kad seni dokumentai greičiausiai bus laikomi užpakalinėje dalyje. Ji pasuko į dešinę ir ėmė žingsniuoti koridoriumi, kol priėjo uždarytas duris. Pajudino rankeną, bet durys buvo užrakintos. Tada stipriai ją pasukiojo, galvodama, kad durys senos ir galbūt pasiduos spaudimui.
– Gal galiu kuo nors padėti? – pasigirdo sodrus kaltinantis balsas.
Darsė atsisuko ir širdis nuriedėjo į kulnus. Jo veidą dengė prietemą, bet ji iškart jį atpažino ir sunkiai nurijo seiles.
– Pone Kolbornai.
Jis žengė žingsnį artyn, kiaurai ją verdamas žydromis akimis.
– Pasiklydote?
Ji ėmė įnirtingai ieškoti įtikinamo paaiškinimo.
– Aš… Girdėjau, kad rengiate ekskursiją po vyno rūsį…
Jis
