Knoksui kuždėjo, kad teisingas antrasis spėjimas, tik to įrodyti jis negalėjo. Kol kas.
Pakėlusi galvą moteris pareiškė:
– Po keleto valandų būsime Karibų jūros viduryje. Iki to laiko status quo nepakeisite, tuo labiau kad pralaimėjote pirmąjį bandymą, tačiau drąsiai stenkitės ir toliau.
Eiverė jautėsi kaip drebučių masė. Ji blefavo, bet juk beveik visas jos gyvenimas blefas. Problema ta, kad šįkart kažkas tik ir laukė, kol galės ją prigauti.
Andersonas Maknairas ją prirėmė prie sienos, ir Eiverė nieko negalėjo pakeisti.
Prieš geras šešias savaites jis įžengė į jos kabinetą ir informavo žinąs mažytę jos paslaptį, o jei Eiverė norinti, kad ši paslaptis liktų tik tarp jųdviejų, turėsianti jam padėti. Prisiminus tą dieną skrandį vis dar susukdavo nerimas ir kaltė.
Tas pats nerimas ir kaltė, su kuriais ji grūmėsi ne vienus metus.
Dar blogiau pasidarė, kai Knoksas Maklemoras ją šitaip išgąsdino. O vien tik nuo karšto jo žvilgsnio visas Eiverės kūnas įsiliepsnojo.
Nuo tos akimirkos, kai Knoksas vos ant jos neužlėkė tuo savo spindinčiu juodu demonišku automobiliu, – beje, to paties „Tridančio“ stovėjimo aikštelėje, – Eiverė troško jo nekęsti. Tačiau dar labiau reikėjo išsaugoti šią darbo vietą. Ir ne tik dėl to, kad dirbti prie „Chimeros“ – viso gyvenimo vertas projektas.
Jei ji būtų suklupusi, jei jie būtų pasamdę ką nors kitą, Andersonas Maknairas būtų sugriovęs jos reputaciją ir paskandinęs verslą.
Širdies kampelyje ji tikėjosi, kad „Tridantis“ patikės projektą kam nors kitam. Tuomet baigtųsi ilgi metai abejonių ir nerimo.
Tačiau apnuodytas, sugriautas būtų ne tik Eiverės gyvenimas. Jos sesuo niekuo nekalta, bet taip nutikus kentėtų kartu. O to Eiverė nepakeltų.
Maknairas tikėjosi, kad ji sabotuos užduotį… pademonstruos ištikimybę jam ir nepaisydama įrodymų viešai praneš, kad šitas sudužęs laivas ne „Chimera“.
Eiverei liko paskutinė viltis: Džeksonas Dahanas klysta, laivas, prie kurio jie plaukia, tikrai ne „Chimera“.
Būtų pats geriausias scenarijus… bet jos gyvenime tokių nepasitaiko.
Eiverė dabar negalėjo per daug apie tai galvoti. Jai reikėjo susikaupti ir kaip nors įveikti dar penkias minutes su Knoksu Maklemoru, nes suvokė, kaip tas vyras ją veikia.
Knokso veidą nušvietė kraupi šypsena:
– Išsiaiškinkime vieną dalyką, daktariuke.
Eiverė to žodžio nekentė. Ir ne tik dėl to, kad Knoksas juo, rodos, mėgavosi, sumenkindamas jos profesijos pavadinimą. Eiverė beveik niekada to žodžio nevartojo, nes ir paties laipsnio nebuvo nusipelniusi.
– Tu mano laive. Aš nustatau taisykles.
Knoksas ją lėtai, nuosekliai nužiūrinėjo; Eiverę tarsi žaibas pervėrė. Ji jau ir taip leipo nuo tropikų saulės, bet staiga visą kūną išpylė prakaitas, ėmė smarkiau plakti pulsas.
Troško atsisegioti ir nusivilkti švarkelį. Susilaikė, nes suprato, kad tuomet jos sukietėjusius spenelius nuo Knokso Maklemoro akių beslėps vienas medvilnės sluoksnis.
Nuo tokių kaip Maklemoras ji stengdavosi laikytis atokiai – atsipalaidavęs, pasitikintis savimi, tyčia provokuojantis. Nes, nepaisant to, kokia asmenybe ji tapo versle, viduje tebebuvo ta pati drovi mergaitė, kuri ilgus metus blaškėsi iš vietos į vietą, taip niekur iki galo ir nepritapdama.
Nejaukiai pasijuto jau vien dėl to, kad teko stovėti priešais jį. Eiverė troško žengti atgal, tačiau kojos tarsi prišalo vietoje.
Nepajėgė atplėšti akių nuo išblukusių Knokso džinsų ir marškinėlių, aptempusių galingus raumenis. Tamsiai rudi plaukai buvo gerokai per ilgi, krito ant akių taip, kad Eiverė ir žavėjosi, ir bijojo.
Ji norėjo griebtis žirklių, bet kartu pirštai niežėjo nubraukti tuos plaukus, kad galėtų įžiūrėti akis. Dabar sunku suprasti, ką jis galvoja. Ir Eiverė dėl to dar labiau nervinosi.
Oda dilgčiojo. Kūnas pulsavo. Knoksas buvo jos asmeninėje erdvėje, ir Eiverė troško tą ryšį nutraukti, tačiau galūnės paprasčiausiai jos neklausė.
Ašeris atsikrenkštė ir pagaliau išsklaidė burtus. Gerokai palengvėjo, kai jis pasakė:
– Gal verčiau parodysiu tau kajutę, Fejerverke?
Eiverė apdovanojo vaikiną dėkinga kuklia šypsena.
– Ačiū.
Buvo sukaitusi, pavargusi, oda lipni. Tikras rojus būtų išlįsti iš purvinų kelioninių drabužių.
Ji pasisuko eiti su Ašeriu, bet ir Knoksas netikėtai leidosi kartu. Eiverė juto nugarą veriančias karštas karamelės spalvos akis.
– Juk žinai, kad tokie pareiškimai teismui nieko verti, – už nugaros bambėjo Knoksas.
Ginčytis su juo dėl darbo gerokai lengviau.
– Ne, nežinau, pone Maklemorai. Ir tikrai nemanau, kad žinote jūs. Teisėjui kilo daug abejonių, jis ketino atmesti jūsų prašymą suteikti laivo iškėlimo teises.
– Ir gavo daug įrodymų, todėl sutiko palaukti patvirtinimo, – tarė jis lėtai ir užtikrintai.
Eiverė nebežinojo, kas blogiau: ar kai jis tyčia nusiteikęs priešiškai, ar kai atrodo toks pašėlusiai įsitikinęs, kad jos dalyvavimas projekte – tik laiko švaistymas.
Deja, Knoksas neklysta. Eiverė skaitė „Tridančio“ pateiktą paieškų medžiagą. Sekė kiekvieną detalę, kaip Džeksonas Dahanas su Lorele Lankaster surado laivo sudužimo vietą. Teko pripažinti, kad byla stipri, bet ir Maknairo pateiktų įrodymų pakako pasėti abejonėms… Nors Eiverė abejojo, kad tie įrodymai tikri.
Tačiau Knoksui to žinoti nereikia.
– Tai „Chimera“, daktariuke.
Eiverė sukando dantis nebenorėdama dar kartą taisyti Knokso dėl to prakeikto kreipinio. Jis tyčia taip ją vadina – nori paerzinti. Tačiau Eiverė nenusiteikusi žaisti.
– To ir atvažiavau čia – išsiaiškinti, Knoksai. – Ji stabtelėjo ankštame koridoriuje ir atsigręžė į jį. Geriau jau dabar nei vėliau. – Visas procesas vyktų gerokai sklandžiau, jei tu dingtum man iš kelio ir leistum dirbti savo darbą. Mes abu siekiame to paties.
Knoksas ištiesė ranką lyg ketindamas ją paliesti, bet sustojo. Jie abu žiūrėjo, kaip jo pirštai pakimba tuščioje erdvėje tarp jųdviejų.
– Nesu įsitikinęs.
Eiverė stengėsi nepasiduoti panikai, kurią kėlė jo nepasitikėjimas.
– Kodėl?
Knoksas
