style="font-size:15px;"> – Mes su seserimi mokėmės namuose. Tėvai norėjo, kad mūsų klasė būtų visas pasaulis, ir turiu pripažinti, kad yra patirties, kurios į nieką neiškeisčiau. Tačiau į drovumą linkusiam vaikui sunku rasti jėgų kaskart naujoje vietoje vėl susirasti draugų.
Knoksas įdėmiai ją nužiūrėjo, nuojauta perspėjamai suskambo galvoje. Ką ji sumanė? Žaidžia su juo? Atskleidžia informaciją, kurios jis neprašė, vildamasi, kad palies jo širdies stygas, – jei tik jis tokių turi?
Kaip bet kuris gerai išauklėtas karininkas Knoksas leido jai kalbėti tikėdamasis išgirsti atsakymus bent į kai kuriuos klausimus.
– Mudvi su seserimi dažnai pirmai vakaro žvaigždei išsakydavome norus. Bet manau, kad dideliam blogam jūrų ruoniui tai būtų per kvaila, ar ne?
– Daktariuke, manau, kad susidarei apie mane klaidingą įspūdį. Mano gyvenime buvo daugybė akimirkų, kai būčiau pasimeldęs miško nimfoms, actekų dievams, po velnių, net marsiečiams, kad tik padėtų išgelbėti gyvybę. Tikiu savo pasirengimu. Gerbiu brolius, kurie kovėsi greta manęs. Ir esu pakankamai išmintingas, kad suvokčiau: yra jėgų, kurių neįmanoma suvaldyti. Branginu gyvenimą ir suprantu, kas visų svarbiausia – žmonės, o ne daiktai.
Eiverė pakėlė į jį šviesiai melsvas akis.
– Įdomu.
– Kas?
Ji gūžtelėjo.
– Ne to tikėjausi.
Knoksas juto, kaip susiraukė jo lūpos.
Ji lėtai atsikrenkštė, pasirėmė sunertomis rankomis į turėklus, kad galėtų pamatyti po jais teliūskuojantį vandenį.
– Klausyk, gal mes ne ta koja pradėjome.
– Gal?
Nėra ko abejoti, kad jie pradėjo blogai.
– Ei, juk tai tu vos nepartrenkei manęs tuo automobiliuku.
– Daktaryte, ten ne šiaip automobiliukas buvo. Nors jis ir mažutis, bet labai galingas.
– Ir greitas.
Knoksas nusišypsojo.
– Ir greitas.
Vyras atkartojo jos pozą, pasislinko arčiau ir pasirėmė į turėklus.
– Kuo tas automobilis toks ypatingas? Išskyrus tai, kad trūko vos kelių centimetrų, kad tapčiau jo kapoto puošmena.
Knoksas būtų galėjęs užversti ją statistiniais duomenimis, papasakoti automobilių lenktynių istoriją. Tačiau tik pasakė:
– Pirmiausia, kaip jau tada sakiau, aš viską kontroliavau, tau nebuvo iškilęs joks pavojus.
– Atsiprašau, jei tavo nuomone nepasitikiu.
Knokso lūpų kampučiai kilstelėjo – gailesčio sau šypsena. Taip šypsosi žmogus, pripažįstantis išgirstą teiginį, bet tuojau į jį numojantis ranka. Nes ji klysta. Kad ir kaip būtų, Knoksas pakankamai protingas ir supranta: ginčydamasis čia nieko nepasieksi.
– Bet dar svarbiau, kad jis mano brolio.
Tai ne visai tiesa, nes Kailui mašina niekuomet nepriklausė, tačiau Knoksas ją visuomet laikė brolio nuosavybe. Taip turėjo būti.
Kailas nesustodamas kalbėdavo apie tokį automobilį. Visas sienas buvo nuklijavęs šelbio nuotraukomis. Jiedu kartu planavo kokį vieną mažylį restauruoti. Brolis jau ir taupyti buvo pradėjęs.
Kadangi Kailas savo svajonės jau niekuomet nebegalės įgyvendinti, laisvu laiku Knoksas padarė tai už jį. Tas darbas jam buvo meilė ir atgaila. Bent jau tiek galėjo padaryti, nes Kailas mirė dėl jo kaltės. Tas automobilis buvo vienintelis ir didžiausias Knokso turtas.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
