antklodžių ir pagalvių rasite spintoje. Linkiu patogiai išsimiegoti, – šyptelėjo ji ir nuskubėjo prie kito stalo galo, kur jos jau laukė ką tik atvykęs dar vienas klientas.
Padavęs Indigai jos pasą ir durų kortelę, vyras staiga, netaręs nė žodžio, nusisuko ir nuėjo, nešinas savo lagaminais.
Jis neabejotinai buvo tas, kuris eina priekyje, o ne iš paskos.
Indiga pasižiūrėjo į jį nueinantį ir akimirką sutriko.
Ar ji iš tikrųjų ką tik pasiūlė visiškai nepažįstamam vyrui apsigyventi kartu?
Buvo pratusi darbe priimti skubius sprendimus ir jai tik dabar dingtelėjo, ką iškrėtė. Deja, per vėlai.
Vyras nuėjo prie lifto ir paspaudė iškvietimo mygtuką. Nuovargio įveikta Indiga mąstė tik apie tai, ar jos bendruomeniniais pagrindais įsteigtai kavinei pavyks išsilaikyti, kol bus išvykusi. Tris pastaruosius mėnesius mergina sunkiai dirbo, apimta nuolatinio susirūpinimo, ar atsipirks kavinei skirtos investicijos. Indiga negalėjo atsikratyti slogių minčių.
Ironiška, bet išvykusi savaitei atostogų tikėjosi nuo viso to pabėgti. Iš pradžių mintis apie atostogas pasirodė kvaila, nes grėsė prarasti viską, ką buvo sukūrusi – ji priėmė iššūkį, bet padarė kelias kvailas klaidas, kavinei kainavusias per didelę pinigų sumą. Bičiulė Leisė juokais išsitarė, kad ir Indigai, ir kavinei bus geriau kurį laiką pagyventi atskirai.
Kadangi savaitės kelionės ir apgyvendinimo išlaidos buvo jau apmokėtos ir negrąžintinos, nevažiuoti Indiga paprasčiausiai negalėjo, nes tai būtų buvęs pinigų švaistymas.
Švaistyti pinigų Indiga niekada nemėgo.
Šiaip ar taip, keisti savo nuomonę jau buvo per vėlu – juolab atsisakyti to kambario prancūzo naudai. Išsinuomoti kambarį kitame viešbutyje ji neturėjo pinigų, be to, laisvo kambario ieškojimas būtų pareikalavęs milžiniškų pastangų ir jėgų.
Indiga tiesiog neturėjo kitos išeities.
Ji pribėgo prie jo tuo metu, kai tyliai bilstelėjusios atsidarė lifto durys.
– Ką gi, pirmyn, – pasakė ji šiek tiek uždususi nuo bėgimo.
Prancūzas šyptelėjo, priversdamas jos nugarą pašiurpti, ir mostu pakvietė ją žengti į liftą pirma jo.
– Ne, ne, tik po jūsų, – pasakė Indiga ir ranka demonstratyviai nubrėžė ore lanką, rodydama į kabinos vidų.
Nusijuokęs jis palingavo galvą ir žengęs į vidų pasitraukė prie galinės sienos, palikdamas pakankamai vietos ir jai.
Jai įėjus, jis paspaudė atitinkamo aukšto mygtuką ir durys, vėl tyliai bilstelėjusios, užsidarė.
Abu tylėjo ir toji tyla buvo slogi.
Indiga perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.
Labai nemalonu, pagalvojo ji.
– Gal susipažinkime, jei jau teks dalytis tais pačiais kambariais, – pasiūlė ji ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Mano vardas Indiga. Indiga Hjus.
– Žiuljenas Moro, – prisistatė vyras ir nustebindamas Indigą žengė į priekį ir švelniai pakštelėjo jai į abu skruostus.
Ji buvo anglė ir, kadangi visiškai pamiršo apie tokį visiems prancūzams įprastą sveikinimosi būdą, iš netikėtumo norėjo atšokti į šalį, tačiau paskutinę sekundę susitvardė. Ji vėl pajuto vyriškų kvepalų aromatą, šį kartą daug stipriau, nes vyras buvo labai arti. Indiga instinktyviai įtraukė į šnerves – kvapas priminė vakaro vėsą po karštos dienos, gaivų šalto vyno skonį saulės atokaitoje ir atsidavė muskusu.
Nuostabus kvapas.
Jam atsitraukus, ji amą atgavo tik po kelių sekundžių. Draugiškai nusišypsojo, nors daug mieliau būtų prisitraukusi prancūzą prie savęs, įsikniaubusi jam į kaklą ir dar kartą įkvėpusi jo kvapo giliai į plaučius.
Kas jai atsitiko? Į nepažįstamus žmones niekados šitaip audringai nereaguodavo, tačiau ją paveikė šio vyro valdingumas. Šalia jo ji kažkodėl jautėsi saugi.
Ak, tik neištižk, Indiga!
Jaunavedžiams skirti kambariai buvo puikūs, išdažyti nuostabiomis Italijos spalvomis, baldai – paprasti, bet dailūs, su vienodais art deco elementais, dėl kurių visas kambarys atrodė vieno stiliaus. Sienos tiesiog alsavo romantika, tarsi būtų sugėrusios visų čia kada nors apsistojusių jaunavedžių laimę. Indiga neabejojo, kad šie kambariai buvo įtraukti į geriausių pasaulyje apartamentų jaunavedžiams sąrašą ir minimi iliustruotuose masiniuose žurnaluose, kurių ji pastaruoju metu sąmoningai nepirko.
Apžvelgusi kambarį ir atsigręžusi į Žiuljeną suprato, kad apartamentai jam nerūpi – jis įdėmiai tyrinėjo savo telefono ekraną.
Subtilūs dalykai šio vyro tikriausiai jau seniai nedomina.
Palingavusi galvą dėl tokio abejingumo, ji nuėjo pasižvalgyti po miegamąjį, tokį pat dailų kaip ir kiti kambariai. Indiga jautėsi kaip pasakoje.
Nors jai atrodė, kad tai nereikalingas pinigų švaistymas, Geivinas, buvęs jos vaikinas, primygtinai reikalavo užsakyti pirmąją jų nakvynę būtent šiame prabangiame viešbutyje – kelionę pradėti įspūdingai, o paskui savaitę pakeliauti apsistojant mažesniuose, paprastesniuose viešbučiuose. Tai buvo vienintelė galimybė pasimėgauti prabanga.
Ir Indiga nusprendė ją kuo geriausiai išnaudoti.
Ištraukusi iš spintos Žiuljenui skirtą antklodę ir pagalvę, ji išėjo iš miegamojo ir numetė jo patalus ant sofos – prancūzas tebespoksojo į ekraną, paniręs į savo pasaulį.
– Jums tikriausiai dažnai teko naudotis jaunavedžiams skirtais kambariais? – juokais paklausė ji.
Jis pasižiūrėjo į ją ir akimirką jo veidas paniuro.
– Tik vieną kartą.
Indiga suglumo.
– Jūs vedęs? – pasiteiravo slėpdama sumišimą.
– Jau nebe.
Ji būtų galėjusi prisiekti, kad kambaryje atvėso keliais laipsniais.
– Ak. Man labai gaila.
Jis pašaipiai šyptelėjo, įtampa atlėgo.
– Jūs, anglai, nuolat dėl ko nors apgailestaujate.
– Tik stengiuosi būti mandagi.
Prancūzas dar smarkiau išsišiepė.
Ji klausiamai pakėlė antakį.
Linksmai šypsodamasis akimis, vyras žvelgė į ją ilgiau negu derėjo, tada nusigręžė ir savo lagaminus pastatė prie mozaika puošto kavos staliuko vidury kambario.
– Ką
