pėdos ir taip velniškai skaudėjo, o sugedęs liftas dar nebuvo pataisytas, nepaisant viešbučio valdytojos pažadų. Kara aukštakulnius avėjo visą dieną. Aukštakulniai jai buvo būtini kaip ir makiažas bei papuošalai. Čandler-Harisų šeimos moterys iš namų neišeidavo nepasigražinusios. Tačiau po daugybės problemų, su kuriomis šiandien susidūrė, ji tikrai nenorėjo laiptais ropštis avėdama aukštakulniais.
Penkias minutes ji merginoms aiškino, kaip eiti podiumu. Gerai, kad jos net necyptelėjo, jog žino, kaip dirbti modelio darbą. Jei kas nors išdrįsdavo Karai patarinėti, ji tą žmogų pasiųsdavo toli ir be atgalinio bilieto.
Tai jos gyvenimas, jos karjera, ir niekas jos nesustabdys: svajonę ištekėti ji išmainė į klestintį vestuvinių suknelių verslą.
Karai atsistojus podiumo gale ir dalijant nurodymus, merginos neramiai sujudėjo.
– Gražuoliukas, – Mereditei sušnabždėjo Holė, įbedusi akis į kažką už Karos peties. – Koks dailus vyriškis.
Mereditės akys išsiplėtė kaip lėkštės. Kara apsisuko pasiruošusi išvyti iš paviljono peržiūrą pertraukusį gražuoliuką. Kad ir ką ji ruošėsi pasakyti, žodžiai įstrigo jos krūtinėje, ir ji vos neiškosėjo savo pusryčių.
– Ak, Kara, – sušnabždėjo Mereditė. – Dėl to reikalo, kurį padariau. To, kurio tu nežinojai… Staigmena!
Paviljono viduryje stovėjo Keitas Mičelas, velniūkštis tamsiu kostiumu. Jis ant krūtinės sukryžiavo rankas ir kilstelėjo galvą. Veriančiu žvilgsniu jis nužvelgė Karą nuo galvos iki basų kojų, akimirkai sustojo ties vestuvine suknele.
– Kaip pažįstama.
– Nagi, nagi, nagi. Koks netikėtumas! – Kara pašiepė jį Skarletės O’Haros stiliumi ir išspaudė savo geriausiąją šypseną tarsi katė, žiūrinti į kanarėlę. Nuo pastangų net sugėlė veidą. – Mano pabėgėlis jaunikis. Vis dar avi savuosius septynmylius batus?
Keitas žvilgtelėjo į savo pusantro tūkstančio dolerių kainuojančius itališkus suvarstomus batus.
– Jie labai patogūs.
– Kaip tau gerai, saldainiuk, – linktelėjo ji. – Durys –
štai ten. Uždaryk jas iš kitos pusės.
Jis šyptelėjo, blykstelėjęs švytinčiais dantimis.
– Atleisk, bet tave nuvilsiu, brangute, bijau, kad tai mano šou.
– Koks šou? – Ji mostelėjo į vestuvines sukneles ir nurijo didžiulį gumulą gerklėje. Keitas Mičelas. Ką, po velnių, jis veikia Žaviajame paplūdimyje? – Atvykai čia pakeisti mano manekenės? Aš gal net rasčiau tavo dydžio suknelę.
Cha. Net viena Keito koja netilptų į suknelę, be to, jis jau gimė vilkėdamas kostiumą. Kostiumą be menkiausios raukšlelės, nes jo pasaulyje raukšlelės nė nedrįsdavo pasirodyti.
Keitas. Jis čia, Žaviajame paplūdimyje, ir stovi už pusantro metro nuo Karos, vilkinčios vestuvine suknele. Pėdos net sustingo. Be aukštakulnių ji jautėsi nuoga.
– Ne madų šou. Visas šis renginys, – mirktelėjo Keitas taip, kaip tik jis sugebėdavo. – Karališkoji įmonių grupė mane nusamdė, kad paversčiau šį viešbutį geriausia vestuvių vieta visame pasaulyje. Jei viskas pasiseks, tuomet gausiu galimybę tai pakartoti ir kituose Karibų jūros kurortuose.
O, Dieve. Jis – didžiausia žvaigždė asmeniniame jos košmare ir išsiurbs visą deguonį šioje saloje, kol čia bus.
– Tai štai kuo dabar užsiimi? Kiek pamenu, nesi didelis vestuvių gerbėjas.
– Tai – puikiausios vestuvės. Nėra jokios nuotakos, – sukikeno jis ir linktelėjo į Karą. – Ar bent jau taip galvojau, kai ėmiausi darbo. Pasitaisysiu.
Jos kraujas, apmiręs dvejiems ilgiems metams, sujudėjo gyslose ir nutvieskė veidą karščiu, kuris Karos pastangomis tik suteikė skruostams žavaus rausvumo. Karos kraujyje slypėjo elegantiškų pietiečių moterų kelių kartų DNR.
– Buvau pakviesta čia dalyvauti. Kuriu vestuvines sukneles. Jei nežinojai, gal reikėtų susirasti tinkamesnį darbą, – švelniai tarė ji.
Mereditė tyliai krenkštelėjo Karai, tarsi įspėdama dėl jos tono. Barškuolės perspėja barškindamos uodegomis. Bet dauguma vyrų nė nenujausdavo, ko tikėtis iš Karos.
Keitas, kuris tikrai nebuvo panašus į daugumą vyrų, tik nusijuokė:
– Žinojau. Bet nesitikėjau, kad pati vilkėsi vieną iš jų. Atgyja daug mielų prisiminimų.
– Net nepradėk, Mičelai. Ką reikia padaryti, kad nesirodytum man akyse ateinančias šešias dienas?
Jis papūtė lūpas ir dar kartą ją nužvelgė. Trumpai nukirpti nakties juodumo plaukai, ištobulintas kūnas ir tamsios karamelinės akys – nelaimei, jis yra metro devyniasdešimties centimetrų ūgio tikras tobulybės įsikūnijimas. Visuomet toks buvo.
– O, ne. – Ji papurtė galvą, nors jos kūnas net sudūzgė. – Net negalvok apie lovos reikalus. Būtum galėjęs su manimi miegoti, kiek tik panorėjęs, jei būtum nuėjęs tą trumpą kelią iki altoriaus. Tos durys tau užsivėrė. Amžiams.
Visas mielumas tiesiog išgaravo, Keito veidas surimtėjo. Talentingasis Mičelas buvo žinomas dėl savo gebėjimų išgelbėti žlungančias įmones ne todėl, kad žmonėms patikdavo jo išvaizda. Nepalenkiamas, nuožmus ir abejingas – štai koks vyras stovėjo priešais ją. Toks pat, kokį ji matė paskutinį kartą savo persirengimo kambaryje likus 47 minutėms iki tol, kol fleitininkas pradės groti Mendelsono maršą.
– Mes dirbsime kartu, Kara. Labai artimai. Siūlau pamiršti mūsų nelaimingą istoriją ir elgtis profesionaliai.
Manekenės už Karos nugaros nutilo, bet akimis svilino jai nugarą.
– Branguti, nelabai ką turėjau pamiršti. – Tai buvo visiškas melas, bet ji nusišypsojo. – Viskas buvo baigta po penkių minučių, kai tu dingai.
Taip pat melas. Jis nieko nesakė, nors ji buvo tikra, kad permatė ją kiaurai.
– Tuomet nebus jokių bėdų. Vėliau nupirksiu tau išgerti ir galėsime pasišnekėti.
– Nors skamba viliojančiai, atsisakysiu. Profesionalai darbo metu negeria.
Keitas išėjo iš paviljono sveika galva, o tai tikrai gerai, kai netikėtai susiduri su pilnu kambariu moterų vestuvinėmis suknelėmis. Dieve, saugok jį nuo nuotakų.
Jis nulėkė per viešbutį pastebėdamas šimtus darbų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Su planšete rankoje paskui jį skubėjo jo padėjėja Alisa, veiksmingai stenografuodama kiekvieną iš jo burnos išlekiantį sakinį. Ji jau seniai prisitaikė prie jo pašėlusio tempo. Gebėjimas neatsilikti buvo vienas iš jos talentų.
O talentingus žmones jis mėgo.
Jis įvertino statybų brigados darbą, patikrino restoraną ir jo
