– Noriu bėgti į priešingą pusę.
– Būk atsargi. Juk nenorėtum, kad žmonės blogai suprastų. Nuskambėjo taip, lyg tu dar nebūtum susitaikiusi su mūsų išsiskyrimu.
– Pasitikrink klausą.
Bet ji nubėgo ta kryptimi, kuria jis ir planavo, veidą nukreipusi tiesiai į kelią. Jis prisiderino prie jos tempo, abu bėgo vos už metro nuo į krantą lūžtančių bangų. Tikrai nedraugiška tyla. Draugiškumą užgožė per daug neišsakytų dalykų.
Nubėgęs maždaug puskilometrį jis tikėjosi, kad Kara atsiliks ar kris ant smėlio be kvapo. Ji bėgo toliau ir įveikė dar pusantro kilometro. Įspūdinga. Ji net neužduso. Kara, kurią jis pažinojo, vengdavo bet kokio darbo, sunkesnio nei nagų lakavimas.
Bet juk jis jos visai nepažinojo.
Abipusiai sutarę jie abu pasuko atgal į kurortą. Prie privataus paplūdimio ženklo sulėtėjo ir sustojo.
Kara pasivaikščiojo ratu, kad atvėstų, o Keitas slapta ją stebėjo, rengdamasis drėgnus marškinėlius, norėdamas jais nusišluostyti kaktą. Jos oda švytėjo, ant veido nebuvo pusės kosmetikos parduotuvės, kaip paprastai. Išsipusčiusi Kara jam patikdavo, ypač kai jis vesdavosi ją pietauti ir visą vakarą fantazuodavo, kaip nuo jos nuplėšia visas tas prašmatnybes.
Ši natūralioji jos versija pakirto jam kojas.
Nesiblaškyk, Mičelai.
Bet Karai niekad nelipo vaidmuo, kurį jis paskyrė jai savo gyvenime. Kodėl jis kvailai galvoja, kad ji galėjo pasikeisti?
Ji pastebėjo, kad jis į ją žiūri, ir ant krūtinės sukryžiavo rankas.
– Pasakyk man vieną dalyką. Kodėl aš? Iš visų vestuvinių suknelių dizainerių galėjai rinktis bet kurį.
– Tavo vardas buvo svarbiausiųjų sąraše. Mano nuostabai.
– Sunku patikėti, kad galiu siūti?
Ji atkišo smakrą, tarsi mesdama Keitui iššūkį.
Išties buvo neįtikėtina, kad ji aistringą norą kokį nors bejėgį vyriškį įvilioti į santuokos pančius išmainė į vestuvinių suknelių verslą.
– Tu turi rinkodaros specialisto diplomą. Prieš dvejus metus buvai jaunesnioji kavos nešiotoja agentūroje, o tuomet – bam. Dabar tau priklauso Karos stilius, tad atleisk, kad patyriau šiokį tokį širdies smūgį. Nepaisant to, tavo vardas itin vertinamas šiame versle, o man reikia geriausiųjų. Štai kodėl pasiryžau tave pakviesti.
Be to, jam buvo įdomu, ar ji nėra tik įmonės veidas. Gal ji ką nors pagrobė į vergiją, kad jai siūtų sukneles, o pati prisiima laurus?
– Tavo žiniai, tam bam reikėjo aštuoniolikos mėnesių bemiegių naktų ir kelių dizaino kursų. Sulaukiau investuotojų. Niekas nieko man nedavė už dyka.
Net jos tėvas? Atrodė neįtikėtina, kad Džonas Harisas niekuo nebūtų padėjęs savo dukteriai.
– Aišku, tavo pavardė čia niekuo dėta.
– Ryšių turėti neuždrausta. Jei mano atmintis nepaveda, Karališkosios įmonių grupės valdybos pirmininkas yra vedęs mano mamos draugę. Pasakyk man, jog tai sutapimas, kad dabar dirbi Karališkajai įmonių grupei.
Kara persmeigė jį žvilgsniu, o Keitas nedrįso nė nusišypsoti. Bet norėjo. Ji niekada nebuvo tokia griežta. Keitui tai patiko.
– Visi sėkmingi žmonės moka pasinaudoti savo ryšiais.
– Būtent. O aš toliau naudosiuosi savaisiais.
Saulėtekio šviesa nušvietė jos veidą, ir rudose akyse žybtelėjo šelmiškas blyksnis.
Keitas tai atidėjo į šalį – vėlesniam laikui, kai jie toliau aptarinės savo tarpusavio ryšius. Tačiau jis net neabejojo, kad jųdviejų ryšį ji panaudos kitiems tikslams nei jis.
– Bet vestuvinės suknelės?
– Juokinga istorija. Buvau palikta prie altoriaus, ir man liko ta nereikalinga suknelė, kurią pasisiuvau.
Užplūdo prisiminimai: Kara balta suknele su šimtais karoliukų išsiuvinėtu korsetu, ir priblokšta jos veido išraiška, kai atsisukusi pamatė jį savo persirengimo kambaryje. Jis ten buvo pakankamai ilgai, kad sužinotų tiesą apie savo sužadėtinę. O tuomet išėjo.
– Tu pasisiuvai tą suknelę?
Piktai į jį pasižiūrėjusi, ji pliumptelėjo ant smėlio ir ištempė koją.
– Jei būtum kreipęs daugiau dėmesio į vestuvių planus, tai tau nebūtų naujiena.
– Jei tavo planai būtų buvę logiški, aš gal ir būčiau kreipęs daugiau dėmesio.
Ji buvo nuotaka siaubūnė.
– Tai buvo mano vestuvės, Keitai.
Ji užsimerkė ir kažką pašnibždomis sumurmėjo. Keitas teišgirdo žodį profesionaliai.
Tai buvo ir jo vestuvės. Regis, Kara tai pamiršo. Bet iš tiesų jam nerūpėjo puokštė ar torto spalva. Jis leido jai pildyti savo įgeidžius. Su mielu noru, tačiau galiausiai nebeištvėrė. Vestuvės buvo kankinamas renginys. Kaip ir santuoka, kurios jis nenorėjo, bet su ja sutiko, nes taip pasielgti buvo teisinga.
– Taigi, tu pati pasisiuvai suknelę. O tuomet kas nutiko?
Susikaupusi ji pažvelgė į jį.
– Nora paprašė suknelę pataisyti pagal jos figūrą. Pataisiau, o ji vėliau tą mėnesį ja vilkėdama susituokė. Tuomet Lin paprašė pasiūti suknelę ir jai. Netrukus netekėjusių draugių ir seserų grupelė išseko, taip gimė vestuvinių suknelių siuvimo verslas.
Nora ir Lin. Trečioji ir ketvirtoji pamergės. Jis iki šiol atokiau laikėsi nuo Hjustono ir retai galvodavo apie savo neįvykusias vestuves, bet dar nebuvo pasiruošęs prisiminti visko šitaip aiškiai.
Jis turėtų grįžti į savo kambarį ir nusimaudyti po dušu. Atidarymo diena artėjo, o iš šio pokalbio naudos neišspausi.
– Ar tau patinka?
Jos veide atsispindėjo nuostaba, kai ji pakilo ant kojų, nepriėmusi jo pasiūlytos rankos.
– Patinka. Ne apie tai svajojau, bet man reikėjo… – Kara nutilo, o jam pasirodė, kad ji persigalvojo, ką sakyti. – Tai man padėjo prastumti laiką.
Galiausiai – kažkas aiškaus. Vestuvinių suknelių kūrimas padėjo prastumti laiką barakudai, kuri maniakiškai ieškojo vyro, bet iki šiol nesugebėjo pasičiupti. Visos moterys, su kuriomis Keitas susitikinėjo, nenorėjo nieko daugiau, tik užsitikrinti prestižines ponios Mičel pareigas. Kara irgi ne kitokia.
Išskyrus tai, kad ji pradėjo savo verslą. Tai glumino ir žavėjo. Jis tikėjo Karos žodžiais, kad veiklą ji pradėjo be turtingojo tėvuko
