kliento, kurį antrą valandą skraidinsiu į Libera.
– Kaip pastaruoju metu veikia El Diablo? Tas lėktuvėlis toks pats senas, kaip aš.
Džosei buvo keturiasdešimt vieneri – keturiolika metų daugiau nei Sofijai. Vyriausioji sesuo didžiąją gyvenimo dalį buvo ištekėjusi už mokyklos laikų mylimojo Džordžo. Pora turėjo tris vidurinėje besimokančius vaikus.
– Kuo puikiausiai.
El Diablo – kaprizingas 1971-ųjų Piper Cherokee 180F modelis, kurį Sofija paveldėjo iš tėvo, prieš porą metų nusprendusio išeiti į pensiją. Ji buvo vienintelė iš septynių Kruzų atžalų, mėgusi skraidyti.
Niekas nepavydėjo šitokios dovanos. Sofijos broliai ir seserys lėktuvą laikė našta, o ne dėmesio vertu technikos stebuklu. Žinoma, El Diablo tebuvo senas kledaras, tačiau moteris juo užsidirbdavo pragyvenimui. Ji skraidindavo turistus į Tamsųjį mišką – ten, kur gali prasibrauti tik maži lėktuvėliai. Sofijai išties patiko skraidyti, be to, ji ką tik baigė orlaivių pilotavimo mokyklą, tad dabar buvo nepriekaištinga savo amato meistrė.
Džosė išvyniojo jautiena įdarytus kukurūzų paplotėlius iš gysločio lapų.
– Privertei tėtuką tavimi didžiuotis.
Sofija darkart dirstelėjo į Gibo Martino namelį medyje. Ilgakojė gražuolė išėjo į verandą ir atsirėmė į balkono turėklą.
Blondinė pamojo Džosei ir nusišypsojo. Ši atsakė tuo pačiu.
– Pažįsti ją?
– Pastarąsias dvi savaites ant masažo stalo ji guli kiekvieną dieną. Ateina antrą valandą ir atsiskaito savo draugužio kreditine kortele. Kad ir ko ši blondinė nori, aš jai šypsausi ir tenkinu visas jos užgaidas.
– Atrodo, ji kiek paviršutiniška. Gerai jau, gerai, tai tėra paika kritika, – Sofija susigėdo, delnu užsidengė burną.
– Steisė – viršelių modelis, – prasitarė Džosė. – Ko dar galima iš jos tikėtis?
– Galbūt mažiau banalumo?
– Ar tavo aštrios replikos kažkaip susijusios su tuo, kad Steisė – turtingo amerikiečio, į kurį spoksai, mergina?
– Aš nespoksau į jį!
– Ai ai ai.
– Na, gal šiek tiek, tačiau ar dažnai čia pamatysi šviesiaplaukį? Tai ne dėl jo paties, o dėl plaukų.
– Ai ai ai.
– Tikrai.
Džosė linktelėjo jaunam nutukusiam plikiui, kartu su draugais jojusiam tiltu, jungiančiu vasarnamių teritoriją su pagrindiniu įėjimu.
– Nori pasakyti, kad spoksotum ir į tą tipą, jei jis būtų baltapūkis?
– Taip, žinoma, – sumelavo Sofija.
Džosė prunkštelėjo.
– Beje, kai tu nusisuki, tas turčius taip pat į tave žiūri.
– Nejaugi? – paklausė nustebusi Sofija.
Vyresnioji linktelėjo.
– Dar ir kaip.
Sofija nurijo seiles, nuleido galvą, jautė, kaip rausta skruostai. Ei, kas gi tai? Ji nėra viena tų dažnai raudonuojančių mergužėlių.
Džosė supratingai pažvelgė į seserį.
– Prastai einasi su Emiliu?
– Ką? – pratrūko Sofija. – Ne. Emilis nuostabus…
– Bet jis dabar San Chosė, o ponas Aukštasis, Šviesusis, Stuomeningasis – čia?
– Aš šito nesakiau.
– Nereikia nė sakyti!
Džosė klysta. Sofija nėra tokia lengvabūdė. Bet ar tikrai?
– Sofija, – meiliai kreipėsi sesuo. – Gali man pasakyti. Kas yra?
Sofija gūžtelėjo pečiais. Palmės žievė toje vietoje, kur buvo pririštas hamakas, ėmė luptis.
– Tikrai nieko.
Džosė iškišo liežuvį ir papurtė galvą. Sofijai niekada nepavykdavo ko nors nuslėpti nuo vyriausios sesers.
– Mano ir Emilio santykiai panašėja į tvirtą draugystę, o ne į aistringą romaną, – prisipažino Sofija. – Mes dar nesimylėjom.
– Tačiau judu susitikinėjate, berods, du mėnesius?
– Būtent. Per du mėnesius – tik penki pasimatymai. Jei būtume įsimylėję, argi nesikankintume kaskart, būdami atskirai? Klystu?
– Per daug tikiesi, – pasakė Džosė. – Emilis – šaunus vyras. Jis būtų puikus tėvas ir sutuoktinis.
– Ir to pakanka?
Džosė šyptelėjo, nusibraukė trupinius nuo pirštų ir atsistojo.
– O ko dar reikia?
– Pirmiausia – aistros!
– Aistra išblėsta. Tada lieka tai, kas svarbiausia – draugystė.
– Tu santuoką apibūdini labai nuobodžiai, – žiovaudama tarė jaunėlė.
– Anaiptol. Laikui bėgant kitus dalykus išmoksi vertinti labiau už aistrą.
– Gal tave tai tenkina, – atšovė Sofija. – Tačiau aš? Man reikia kibirkšties! Visą laiką. Deginanti aistra arba nieko!
Džosė prislopintu balsu ėmė barti seserį:
– Esi kur kas panašesnė į mamą nei manai. Paveldėjai tą akis badantį idealizmą.
– Nieko blogo turėti aukštų siekių.
– Aukšti siekiai, o po to – nerealios viltys.
– Jei mama nebūtų tikėjusi aistringa, niekada neišblėstančia meile, ji nebūtų likusi Kosta Rikoje ir susilaukusi septynių vaikų.
– Tiesa, tačiau pažvelk į tai, ko ji atsisakė.
– Iš meilės.
– Jai nebuvo lengva. Pirmiausia, nauja šalis. Kita kalba. Adaptacija neįprastoje kultūroje.
– Bet ji tai padarė iš didelės meilės tėveliui. Štai ko aš noriu: kad kas nors dėl manęs perplauktų vandenyną.
– Gal
