mi hija. Nė nepastebėsi, kaip prabėgs tie keleri metai, kol dar esi vaisinga.
– Ačiū už tokius žodžius.
Sofija sukryžiavo kojas. Orchidėja nuslydusi nuo skrybėlės krašto nukrito ant nosies. Sofija numetė žiedą šalin.
– Negali nekreipti dėmesio į tiksintį biologinį laikrodį, – Džosė suspaudė lūpas.
– Aš visiškai negalvoju apie vaikus.
– Žinau, tačiau turėtum.
– Dar nebaigiau mėgautis gyvenimu.
– Mažyliai – tai dar viena, tik kitokia pramoga.
– Ai ai ai. Jei jau taip sakai.
– Juk tu dievini sūnėnus ir dukterėčias.
– Taip. Liaukis mane viliojusi motinystės džiaugsmais. Kai rasiu tinkamą vyrą, kuris maudys mane beribėje aistroje, viskas įvyks savaime.
Sofija žvelgė į hombre, sparčiai vaikštinėjantį balkone.
Džosė pasuko galvą.
– Tas amerikietis – bloga partija.
– Be jokios abejonės. Niekada ir negalvojau, kad jis tinkamas. Tą turtuolį galima būtų palyginti su ikrais, o mane – su juodosiomis pupelėmis, tačiau merginoms juk reikia seksualių fantazijų, ar ne?
– Suteik progą Emiliui, – patarė vyresnioji sesuo, imdama sumuštinių maišelį. – Pakviesk papietauti sekmadienį.
– Gal.
Džosė pirštu parodė į seserį.
– Tiesiog atsivesk jį.
Sofija užvertė akis. Judviejų motina mirė nuo bakterinio meningito, kai Sofijai buvo dvylika. Nuo to laiko, kada jaunėlė grįžo iš tetos Kristi namų Kalifornijoje, Džosė prisiėmė motinos vaidmenį ir kartais perlenkdavo lazdą.
– Sí.
– Taip ir žinojau.
Sofija pamojo seseriai, kad toji eitų sau.
– Grįžk į darbą gnaibyti turtingos manekenės nugaros.
– Myliu tave, – tyliai per petį mestelėjo Džosė.
– Tu manęs nepriversi jaustis vaiku.
– Net jei ir esi maža mergaitė?
Džosė nusijuokė ir patraukė į poilsio centrą.
Sofija suraukė lūpas ir vėl pažvelgė į Gibo Martino vasarnamį. Blondinės nebebuvo, o vyras vis dar nervingai vaikštinėjo kalbėdamas telefonu.
Ar jis kada sulėtina tempą? Leidžia sau giliai įkvėpti? Atsipalaiduoti? Skirti nors sekundę laiko sau?
Sofija dirstelėjo į dangų ir pagal saulės padėtį spėjo laiką. Ji niekada nenešiojo laikrodžio. Dabar greičiausiai pusė dviejų. Pakankamai laiko, kad pripildytų baką ir patikslintų skrydžio detales. Žiovaudama ji tingiai pakilo iš hamako, išsitiesė lyg trokšdama pasiekti debesis. Marškinėliai pasikėlė apnuogindami pilvą.
Gibas Martinas atsirėmė į balkono turėklus.
Jis ją stebi!
Sofijai sudiegė pilvą. Moterį kankino keistas jausmas, kad netrukus kažkas įvyks.
Tos pilkos, veriančios akys spoksojo tiesiai į Sofiją. Ačiū Dievui, kad jos akis dengė akiniai nuo saulės.
Vyras vos pastebimai nusišypsojo.
Sofija susijaudino, turėjo save tramdyti, kad neimtų pasipūtėliškai vaipytis. Galbūt Gibas ir nėra pernelyg dėmesingas panelei Viršelio modeliui, tačiau, jokios abejonės, dabar amerikietis žvelgia tiesiai į Sofiją.
Tai, ką ji dabar padarė, nebuvo protinga, tačiau žmogiška. Sofija apsimetė, jog nepastebi veriančio Gibo žvilgsnio. Ji nusiėmė kaubojišką skrybėlę, atlošė galvą, perbraukė delnu per savo ilgus plaukus taip, kad atrodytų lyg ką tik pakilusi iš patalų, tada trumpam prikando apatinę lūpą, kad ta atrodytų putlesnė.
Bloga mergaitė, bloga. Mala. Mala.
Eidama lėktuvo link Sofija stengėsi pabrėžtinai linguoti klubais. Nejaugi ji tikrai pajuto deginantį vyro žvilgsnį? Moteris atsisuko, tačiau balkonas buvo tuščias. Suirzo supratusi, jog niekas nematė jos gundančios eisenos.
Idiotė.
Niekis. Nesvarbu. Tai net ne flirtas. Gibo ir Sofijos santykiai buvo minimalūs: keli slapti žvilgsniai, ilgiau nei įprastai trukęs rankos paspaudimas – štai ir viskas. Tačiau fantazijos apie žavų užsienietį, kurio pašonėje sukiojosi ilgakojė gražuolė, Sofijai bylojo: santykiai su Emiliu – ne tai, ko ji geidžia. Geriausia išeitis – likti draugais.
Pats laikas jam tai pasakyti.
Po darbo Sofija planavo nuskristi į San Chosė ir paiškylauti su Emiliu. Nors šįryt į nešiojamą šaldiklį prisikrovė produktų, visgi atsisakys iškylos ir leis vaikinui susiprasti: tarp jų įmanoma tėra tik bičiulystė.
Ar nebuvo kvaila paleisti vyruko, kuris po kurio laiko galėtų tapti geru sutuoktiniu? Gal. Tačiau kažkas Sofijai kuždėjo, jog yra vyras, pažadinsiantis širdyje didžiulę aistrą.
Ir, kol to žmogaus neras, ji nenurims.
Antras skyrius
Pasislėpęs už bambukinių žaliuzių, Gibas slapta stebėjo, kaip mažutė seksuali lėktuvo pilotė linguoja klubais. Jis neturėjo to daryti. Juk čia pat buvo Steisė, tačiau ta temperamentinga pietietė turėjo kažką, kas prikaustė vyro dėmesį nuo pat pirmo susitikimo Libera oro uoste.
Tarp jo ir Steisės atsirado įtampa. Dveji metai kartu – tai aštuoniolika mėnesių ilgiau, negu Gibas numatė. Abu iš pat pradžių žinojo, kad jų santykiai netruks ilgai. Gibui reikėjo pasitempusios, dailios moters, galinčios lydėti į verslo susitikimus, o Steisė troško vyro, kuris duotų tiek pinigų, kiek ji užsigeidžia.
Kurį laiką jiedu patenkino vienas kito poreikius, tačiau dabar santykiai ėmė nervinti. Steisė dažnai kaltino Gibą darboholizmu, be to, nuolat reikalavo dėmesio. Pasiimti bendrakeleivę į Bosque de Los Dioses buvo klaida dar ir todėl, kad Gibas pajuto troškimą flirtuoti su lėktuvo pilote.
Sofija apžiūrinėjo lėktuvą, tikrino šviesas, o kai pasistiebė žvilgtelti į skydelį, jos balta palaidinė pakilo dar aukščiau – matėsi dar daugiau jos lygios, įdegusios odos. Saulė apšvietė auksinį auskarą bamboje, juodi ilgi plaukai dengė nugarą.
Gibas nurijo seiles. Šios moters išlinkimai – tobuli. Balta palaidinė dengė krūtis, panašias į du sunokusius persikus. Vyro burna akimirksniu prisipildė seilių.
Sofija dėvėjo bridžus, šlaunų srityje tabalavo nušiurę
