nuo prieplaukos.
Antroji mintis kilo dėl ankstesnės Melo pastabos.
– Sakei, kad Sebo keturratis čia?
– Štai ten, už laivų saugyklos.
– Kas yra laivų saugykla? – paklausė Popė žiūrėdama į ilgą, siaurą pastatą, kuris prasidėjo paplūdimyje ir tęsėsi gerus penkiasdešimt metrų virš vandens. – Atrodo šiek tiek griozdiška.
– Jūsų vietoje pasilaikyčiau šią nuomonę sau, – sausai pasakė kapitonas Melas. – Ji tarnauja ir kaip sandėlis, ir kaip prieglauda nenumatytais atvejais. Palėpėje yra sulankstomoji lova, viduje – padoraus dydžio laivas ant specialių bėgių. Porą kartų esu čia prisiglaudęs staiga subjurus orui, – kas vyko ir dabar, pagalvojo Popė neramiai pažiūrėjusi į dangų.
– Susitarėme, kad paimsite mane lygiai po dviejų savaičių, tiesa? Arba anksčiau, jei su Jumis susisieksiu ir parinksime kitą tinkamą laiką. Aš sumokėjau, taigi dėl visko sutarta.
– Jūs užsakėte paslaugą ir už ją sumokėjote, bet viskas priklausys nuo oro sąlygų. Nors prognozės nežada nieko baisaus.
– Šie debesys Jums neatrodo baisūs? – paklausė ji.
– Ne, tai niekis, – kapitonas Melas įkišo ranką į kišenę ir išsitraukęs telefoną parodė ekrano užsklandą. – Štai čia – debesis.
Ne, Popė buvo tikra, kad tai buvo ciklono nuotrauka.
– Džiaugiuosi, kad neparodėte šios nuotraukos mums plaukiant. Ar buvote laive, kai tai nufotografavote?
– Taip.
Popė sudrebėjo.
– Geriau Jūs nei aš.
– Jūs tikrai nemėgstate vandenyno, tiesa?
– Ne. Net upės ir ežerai mane gąsdina. Bet man labai patinka pirtys.
– Turite omenyje dvidešimt centimetrų drungno vandens vonioje?
– Tai ne vonia, – Popė palto kišenėje susirado telefoną ir peržiūrėjusi nuotraukas atrado didingą rožių lapeliais išklotą balto marmuro pirtį, kurioje apsilankė viešėdama Turkijoje. – Štai čia – pirtis.
Melas prunkštelėjo. Popė nusišypsojo. Kapitonas Melas buvo visai nieko. Jis atgabeno ją čia sveiką ir gyvą.
Jie priėjo šonines saugyklos duris – dygliuotas metalines duris su milžiniška rankena ir tokia pat įspūdinga spyna. Melas kumščiu garsiai į jas pabeldė. Jokio atsakymo. Tada jis suėmė rankeną ir durys atsivėrė.
– Jis labai patiklus, – pasakė Popė.
– Tikrai ne, – atsakė Melas. – Ei, Sebai!
Niekas neatsiliepė.
Jie apžiūrėjo saugyklą, taip pat vietą, kur ant bėgių buvo užkeltas blizgantis baltas laivas. Šeimininko nebuvo ir mažame netvarkingame kabinete.
Jie rado jį palėpėje veidu žemyn gulintį ant vienos iš sulankstomųjų lovų – tarsi būtų pasislėpęs nuo viso pasaulio.
Melas atsiduso. Popė tiesiog spoksojo. Ir ne tik todėl, kad jis buvo be marškinėlių.
Sebastianas Reinas buvo tikrai nemenkas vyras. Jo kojos karojo per lovos kraštą, o pečiai, rodos, joje neišsiteko. Džinsai dailiai aptempė jo įspūdingai raumeningus klubus, sėdmenys buvo standūs, apvalūs ir tiesiog idealūs. Galiausiai Popė pažvelgė į jo nugarą.
Įdegusi saulėje ir puikiai atitinkanti visas kūno proporcijas ji tiesiog hipnotizavo stebėtoją – stulbino odos žaismu ant nuostabiai išsivysčiusių raumenų. Dailininkus ir skulptorius sužavėtų Sebastiano Reino nugara. Jie eitų iš proto mėgindami atkartoti kiekvieną joje slypintį jėgos ir grožio niuansą.
Vienintelė protinga idėja buvo ta, kad Popė šį vyriško idealo pavyzdį irgi turėtų įsikalti į atmintį. Tam atvejui, jei kada nors nuspręstų imtis skulptūros ar dailės.
Arba ko nors kito.
Jo krūtinė sujudėjo ir iš tos nedidelės veido dalelės, kurią po susivėlusiais juodais plaukais galėjo įžiūrėti Popė, jis atrodė normalios spalvos.
Beveik tuščias butelis viskio gulėjo šalia lovos. Taigi, Sebastianas gyvas.
Tiesiog mirtinai girtas.
– Panele Vest, susipažinkite su salos šeimininku, – ironiškai pasakė Melas ir pasilenkęs niuktelėjo gulintį milžiną. – Sebas.
Sebas sudejavo. Tada sumurmėjo kažką apie tai, kad Melas dingtų, ir jo pavartoti žodžiai tikrai neatspindėjo gerų manierų.
Bet Popė buvo girdėjusi tokių ir anksčiau.
– Ei, Sebai! – riktelėjo Melas ir stumtelėjo jo petį. – Atvežiau tau siuntinį.
– Palik jį ant grindų, – sumurmėjo Sebas, o jo niūriai malonus ir nuo miego prikimęs balsas Popei sukėlė šiurpuliukus.
– Ką gi… – tarstelėjo Melas ir atsisuko į Popę. – Jam atsigauti prireiks kelių minučių. Gal geriau palaukite kabinete?
– Viskas gerai, – švelniai atsakė Popė. – Turiu brolių.
– Brolių, kurie geria?
– Brolių, kurie daro, ką nori, – pasakė ji tyliai ir uždėjusi rankas ant kelių pasilenkė žemyn, norėdama įžiūrėti Sebo Reino veidą. Tai buvo patrauklus veidas, apžėlęs kelių dienų barzdele. Jis kėlė mintis apie puolusius angelus ir blogus berniukus. Nepakenktų įsiminti ir šį įstabų veidą.
– Pone Reinai? Aš Ofelija Vest. Mes kalbėjomės telefonu. Esu Tomo verslo partnerė. Atvykau čia padirbėti.
Ilgos tamsios blakstienos milimetrą pakilo ir į Popę prieš vėl užsimerkdamos trumpai pažvelgė miško žalumo akys.
– Ar aš miriau? – sumurmėjo jis.
– Dar ne.
– Jūs tikra?
– Aš tikra, – Popė atsitiesė ir atsisuko į Melą.
– Lažinuosi, kad toliau jis pasakys: Sveika atvykusi į salą.
Bet pasigirdo dar vienas keiksmažodis, labiau primenantis inkštimą.
– Palikite mane su juo penkioms minutėms, – paprašė Melas ir protestuojantį Sebą pastatė ant kojų, nuvedė prie durų, tada per įlanką link vandenyno, daug stambesnį vyrą tempdamas paskui save.
Popė stovėjo ant prieplaukos ir stebėjo, kaip jiedu nuėjo per smėlį ir iki juosmens įbrido į vandenį. Tada kapitonas Melas be ceremonijų paleido salos šeimininką.
