pora mėnesių Sebui buvo labai sunkūs. Jis vieną savo verslo partnerių prarado vandenyne sprogus platformai. Kitas jo bendrovės narys apkurto to paties sprogimo metu. Sebas dėl to kaltina save. Ar Tomas tau šito nepasakojo?
– Nė žodžio, – ir ji tikrai Tomui dėl šio nutylėjimo pasakys keletą savų. Tiksliau – daug garsių ir griežtų žodžių.
– Ar tikrai nenorite grįžti su manimi? – paklausė Melas. – Susirastumėte jaukų mažą namuką žemyne ir pasislėptumėte nuo žmonių.
– Patikėkite, jei tik galėčiau, taip ir pasielgčiau, – Popė nukreipė žvilgsnį į iš vandenyno iškylantį pusnuogį nuostabaus kūno vyriškį. Net per tokį atstumą ji juto jo trauką, eleganciją ir jausmingumą; ją tai ir jaudino, ir gąsdino. – Ar man saugu čia su juo pasilikti?
– Neįsivaizduoju, kad jis galėtų fiziškai jus nuskriausti, jei tai turite omenyje. Nors nemanau, kad jis bus ir itin mandagus…
– O kaip dėl gėrimo?
– Atrodo baisiau, nei yra iš tiesų, – ramiai pasakė Melas. – Jis ne girtas, o pavargęs.
– Nuo ko?
Nuo žuvų stebėjimo?
Popei buvo būdingas neryžtingumas. Nežinojimas, kaip sureaguoti tam tikroje socialinėje situacijoje. Neapsisprendimas, kuriuo instinktu pasitikėti, ar tuo, kuris patarė grįžti su Melu į žemyną, ar tuo, kuris tikino, kad ji su šiuo vyru bus saugi.
Sebas buvo Tomo brolis, o Tomas – jos draugas. Jis žinojo, kada paerzinti, o kada pasiūlyti paramą. Kartais jis elgdavosi su ja globėjiškai, tad tikrai nebūtų siuntęs jos čia, jei manytų, kad tai nesaugu. Juk negali du broliai būti tokie skirtingi.
Sebas žygiavo link jų išdidžiai, tarsi būtų šios vietos savininkas – o taip ir buvo – ir tokia rūsčia veido išraiška, kad būtų galėjęs gąsdinti mažus vaikus.
Bet tai neišgąsdino Popės. Jai nerimą kėlė jos pačios reakcija į Sebastiano artumą. Ji nesąmoningai matavo jo plačius pečius, kurie atrodė tik dar platesni dėl liemens dailumo. Ji norėjo prieiti arčiau jo, o ne atsitraukti tolyn, nepaisant besidaužančio pulso ir trūkčiojančio kvėpavimo. Tai buvo jos prakeiksmas – privaloma erdvė, kuria ji turėjo atsiriboti nuo kitų žmonių, mažiausiai ištiestos rankos atstumu. Pageidautina stalo atstumu. Ji palaikė šią distanciją netgi būdama šalia Tomo, su kuriuo kartu dirbo jau dvejus metus.
Sebastianas Reinas žengė dar vieną žingsnį link jos. Popė jau turėjo instinktyviai atsitraukti, bet taip neįvyko.
Ji giliai įkvėpė, stengdamasi sulaikyti žvilgsnį aukščiau vyro kaklo, ir ištiesė ranką.
– Pone Reinai, gal pamėginkime dar kartą? – pasakė ji taip tyliai ir ramiai, kaip tik galėjo. – Aš – Popė Vest. Manau, kad laukėte manęs.
Melas prunkštelėjo.
Sebas Reinas pažiūrėjo žemyn į ištiestą ranką, po to pakėlė akis į Popę ir nužvelgė ją šiek tiek skeptišku žvilgsniu.
– Aš šlapias, – pasakė jis.
Ji tai pastebėjo. Ir buvo teisi dėl to, kad jo akys žalios. Sodraus miško žalumo su pilku atspalviu.
– Tikrai taip.
Popė pasistengė, kad jos balse nebūtų jokio nepasitenkinimo. Ji norėjo, kad jis paspaustų jos ranką. Kaip jų bendradarbiavimo patvirtinimą. Kaip priminimą, kad žmogus geras tik tada, kai tesi savo pažadus, ir kad ji atvyko čionai, nes jis su tuo sutiko.
Be to, ji troško pajusti Sebo prisilietimą. Jo oda buvo šlapia. Ranka – šilta, didelė ir šiurkšti. Bet viskas baigėsi vienu paspaudimu. Karštis kaip žaibas nuvilnijo jos ranka aukštyn ir toliau pasklido per visą kūną, neatrodė, kad ta banga greitai atslūgs.
– Kaip ilgai tai užtruks? – sumurmėjo jis.
– Nežinau, – prisipažino Popė. – Nuo poros dienų iki poros savaičių. Jei užtruks bent kiek ilgiau, aš greičiausiai išprotėsiu.
– Kaip ir mes visi, – Sebo žvilgsnis įsmigo į Melą. – Tu nepasilieki?
– Negaliu. Rytoj turiu užsakomąjį reisą.
– Atšauk jį.
– Negaliu. Ji visa tavo, drauguži.
– Ko gero, tai nebuvo itin tinkama formuluotė, – švelniai pastebėjo Popė. – Kad ir kaip ten būtų, suprantu, kad būdama čia nuolat maišysiuosi Jums po kojomis ir kad galbūt Tomas neįvertino tam tikrų aplinkybių pasiūlydamas man savo ir Jūsų svetingumą. Ar mano buvimas čia sukels Jums problemų, pone Reinai? Man susidarė įspūdis, kad ne, bet jei vis dėlto sukels… – Popė truktelėjo pečiais ir stengėsi neparodyti nusivylimo. – Tai Jūsų sala. Galiu grįžti į žemyną su Melu.
Sebastianas Reinas ranka persibraukė plaukus ir įsistebeilijo į vandenyną, tarsi ieškodamas kokio nors ženklo. Popė tylėjo laukdama jo atsakymo ir stengėsi nesileisti užvaldoma nerimo. Melas neatitraukdamas akių stebėjo Sebą, tarsi tyliai jį teistų. Popė stengėsi visai nežiūrėti į jį, kas buvo ganėtinai sunku, nes jis stovėjo tiesiai priešais ją.
– Aš tikrai nesukelsiu jokių rūpesčių, – galiausiai ištarė ji, nebegalėdama ištverti tylos. – Man tiesiog reikia dirbti. Jūs manęs beveik nematysite. Galiu tai pažadėti.
– Jei Tomas pasakė, kad galite čia gyventi, vadinasi, galite pasilikti, – pagaliau ištarė Sebas Reinas. – Tai visas Jūsų bagažas? – paklausė jis linktelėjęs į jos krepšį.
– Taip.
– Ar mokate vairuoti keturratį?
– Galiu vairuoti paplūdimio triratį.
– O valtį?
– Ne. Kalbant atvirai, pone Reinai, nekenčiu visko, kas plūduriuoja ant vandens.
– Ar mokate plaukti?
– Šiek tiek, – prisipažino ji ir pažvelgė į vandenyno horizontą. – Bet svarbiausias niuansas – kaip toli ir kiek ilgai, tiesa?
– Jai patinka vonios, – lakoniškai pakomentavo Melas ir Popė nusišypsojo, o Sebas nustebęs pažiūrėjo pirmiausia į Melą, paskui į ją, tarsi ji būtų sugundžiusi Melą sūkurinėje vonioje laive pakeliui į salą.
Juk Sebui visai nereikėjo žinoti, kad iki šiol dar niekas nebuvo suteikęs Popei fatališkos moters vaidmens. Ar kaip jai patiko tokiai jaustis, nors ir trumpai.
– Man reikia maisto, – pasakė Sebas.
– Ką gi, o man laikas grįžti, – atsakė Melas. – Ar reikia ko nors iš žemyno? Atgabensiu, kai atplauksiu jos pasiimti.
Abu vyrai patraukė prieplauka žemyn, link Melo laivo. Popė liko stovėti. Mandagumas vyrams reikalavo suteikti šiek tiek privatumo, nes
