Duok.
Jis padavė segtukus ir stebėjo, kaip ji juos smeigia į plaukus. Kai Poršija baigė, pažvelgė į jį veidrodyje.
– Tikrai bus gerai, tiesa?
– Žinoma.
– Kalbu ne apie plaukus.
– Aha. Supratau, – jis nurijo seiles. Kas jis toks, kad dalytų patarimus? Ypač dabar, kai negali liautis galvojęs apie Poršijos kojas ir kaip patraukliai ji atrodė stovėdama ant tos prakeiktos galvos, ir kokia visada buvo graži, ir jis iki šiol nenutuokė, kad ji tokia žavi. – Viskas bus gerai. Deltonas yra puikus vaikinas. Ir judu puikiai tinkate vienas kitam.
Bet jis melavo. Iki šiol Kuperis manė, kad Poršija Deltonui yra tobula pora. O šita mergina? Šita, kuri su vestuvine suknele stovėjo ant galvos, susivėlusi ir dar mūvinti rožines kelnaites su kačiukais? Šita turi daugiau parako, apie kurį jis niekada nenutuokė. Ši Poršija yra energinga ir įdomi, ir ištikta silpnumo akimirkos stebėtinai patraukli. Todėl tikriausiai Deltonas yra jai netinkamas vaikinas.
Pirmas skyrius
Po dvylikos metų
Poršija Kalahan troško numirti po neseniai patirto pažeminimo.
Ją nuo mirties sulaikė tik vienas dalykas. Jeigu numirtų per Vaikų vilties fondo kasmet rengiamas iškilmes, tylusis labdaros aukcionas patirtų nesėkmę. Visi tik ir pliauškia, kad Selestė Kalahan velniškai išplūdo savo dukrą, tad niekas neišdrįs trinktelėti aukciono kūjeliu.
Taigi dabar Poršija stovėjo Kimbalo viešbučio pokylių salės vestibiulyje ir leido motinai išsirėkti.
– Tikrai, Poršija! Apie ką tu galvojai? – džeržgiantis Selestės balsas dar labiau gadino ir taip pakrikusius Poršijos nervus.
Šioji iškvėpė ir atsiduso, neturėjo jokių logiškų paaiškinimų. Galvojau apie vaikus. Stengiausi pasielgti teisingai. Bet vietoj to pasakė tai, ką norėjo išgirsti motina:
– Tikriausiai negalvojau.
Tai taip pat yra tiesa. Prieš tris mėnesius, kai Vaikų vilties fondo vardu lankėsi centrinio Hiustono vidurinėje mokykloje, negalvojo, kaip į jos apsilankymą pažiūrės Hiustono visuomenė. Ji galvojo apie bendravimą su mokiniais, svarstė, kaip padrąsinti juos svajoti apie gyvenimą, vertą daugiau nei darbas už minimalų atlyginimą. Ji galvojo apie juos ir ko jiems reikia. Tą dieną nebuvo nė vieno žmogaus iš fondo. Poršija niekada nemanė, kad mokytojas nufotografuos tą apsilankymą ir nuotraukas atsiųs į fondą ar kad bent viena iš tų nuotraukų pateks į fotomontažą, kuris šįvakar bus rodomas per kasmetines iškilmes. Ir jai niekada neatrodė, kad Hiustono aukštuomenės narius gali įžeisti nuotraukos, kuriose matyti, kaip ji su nusikalstamai gaujai priklausiusiais vaikais linksmai žaidžia krepšinį.
– Taip, Poršija. Tu tikrai nemąstei. Ta nuotrauka… – Selestė atsiduso.
Viešpatie, kaip Poršija nekenčia to garso. Kaip tu galėjai šitaip su manimi pasielgti ir ką aš padariau, kad nusipelniau to susiliejo į vieną nusivylimo atodūsį.
– Ne viskas taip blogai, – Poršija mėgino paaiškinti. Kalbėjo tyliai, gerai žinojo, kad jos ne vienos. Žinoma, motina išsitempė ją į vieną iš viešbučio vestibiulių, bet aplinkui su gėrimų ir užkandžių padėklais sukinėjosi iškilmių padavėjai. Keli iš jų net sulėtino žingsnį, įtemptai klausėsi, dėl ko jos pykstasi.
– Būtų blogai, jei kalta būtų tik nuotrauka, – atsakė Selestė. – Bet kai Lanė pastojo, visų akys nukreiptos į tave, visi stebi, kaip tu…
– Lanė pastojo? – pertraukė Poršija. Ji pajuto šleikštulį, riešuto dydžio įdaryti užkandžiai virto akmenimis. – Lanė laukiasi?
Lanė yra dabartinė Poršijos buvusio vyro žmona.
Poršija nelaikė akmens užantyje Lanės atžvilgiu. Taip pat neturėjo nieko ir prieš Deltoną.
Ji jautėsi sujaudinta, kad jie pamilo vienas kitą ir buvo nepaprastai laimingi. Poršija tikrai taip jautėsi. Ar bent jau stengėsi. Bet būtų lengviau, jei jos gyvenimas nebūtų šitaip sustojęs.
O kaip Lanė pastojo? Poršija su Deltonu ne vienus metus kovojo su nevaisingumu. Bet Deltonui, matyt, reikėjo linksmos naujos žmonos.
Poršija prispaudė delną prie pilvo, norėjo, kad maistas liktų ten, kur buvęs.
– Lanė laukiasi, – kvailai pakartojo ji.
– Taip, žinoma, kad laukiasi. Jie dar nepaskelbė viešai, bet visi pastebėjo jos pilvuką. Poršija, pasakyk atvirai, kaip tu nepastebi tokių dalykų? Visas Hiustonas pastebėjo, o tu esi tokia laiminga, kad nepastebi?
– Aš tik ne…
– Na, tau vertėtų labiau susirūpinti, kai apie tave ima sklisti paskalos. Ir, dėl Dievo meilės, pasistenk visam Hiustonui nerodyti nuotraukų su savo amžiaus vidurio krizės įrodymais.
– Čia ne amžiaus vidurio krizė!
Selestės akys prisipildė pykčio.
– Nuotraukoje tu esi su penkiais gaujos nariais, vienas iš jų spokso tau po suknele, o kito ranka gerokai per arti tavęs.
– Jis blokavo. Jis manęs net nepalietė! – ar ta nuotrauka ir kitiems pasirodė tokia pat nepadori? – Mama, ten tik nuotrauka. Ten yra penkiasdešimt nuotraukų, įrodančių, kad fondas daro nuostabius dalykus. Vienas iš jų yra tas, kad jam priklausau aš. Nieko ten baisaus…
– Labai baisu, – nukirto Selestė. – Tai, ką tu galvoji, tik parodo, kad esi naivi. Tokia moteris kaip tu…
– Tokia kaip aš? Ką tai galėtų reikšti?
– Moters padėtis visuomenėje pasikeičia, kai ji išsiskiria. Tu pastebėjai šį faktą ne tik savo, bet ir Karos gyvenime. Dėkui Dievui, tau sekasi geriau nei jai. Kol kas.
– Teisingai, – niūriai ištarė Poršija, – Kara.
Po skyrybų su Deltonu Poršija su anyta liko draugėmis. Kara Kein – ne pats šilčiausias žmogus, bet su ja vis tiek lengviau susikalbėti nei su savo pačios motina. Karai dabar reikia bet kokio draugo. Skyrybos su Holisteriu Keinu paliko ją visuomenės užribyje.
– Žinai, kiek žmonių kikena išvydę tą nuotrauką? – reikliu balsu paklausė Selestė.
– Niekam daugiau, tik tau vienai rūpi ta nuotrauka!
Selestė priėjo arčiau.
– Taip ir sukasi pasaulis. Nebūk naivi.
– Noras padėti vaikams nesusijęs su naivumu.
– Puiku. Jeigu tu nori padėti vaikams, aš galiu paprašyti Dedės, kad ką nors sugalvotų.
– Nenoriu, kad tėčio atstovė spaudai surengtų man fotosesiją.
– Gerai.
