atgal ir pasipiktinusi aiktelėjo.
Padavėja vėl susvirduliavo ir vos spėjo pasitraukti Selestei iš kelio. Moteris pyktelėjo:
– Kaip tu, nevėkšla…
– Mama, nieko tokio, – Poršija sugriebė motiną už rankos, padarė tai instinktyviai, bijojo, kad motina trinktelės merginai.
Selestė akimoju išsivadavo, jos lūpos virpėjo iš pykčio.
– Kam aš tave pasamdžiau!
– Leisk, aš viską sutvarkysiu, mama, – Poršija neramiai nužvelgė salę. Aplinkui buvo tuščia, stovėjo tik ši vienintelė padavėja. – Eik į tualetą ir nusiplauk. Šampanas nepalieka dėmių. Viskas bus gerai.
Selestė spigino į padavėją, kuri atkraginusi galvą stovėjo įsmeigusi akis į Selestę.
Poršija palydėjo motiną prie durų, vedančių į pokylių salę.
– Aš viską sutvarkysiu. Pasikalbėsiu su merginos vadovu.
– Ta nevėkšla kalė negali dirbti tokio darbo, – pareiškė Selestė ir puolė valytis suknelę.
Poršija sugrįžo prie padavėjos, nustebo išvydusi, kad ji tebestovi toje pačioje vietoje. Merginai buvo apie dvidešimt. Plaukai nudažyti tamsia kaštonine spalva, iš vienos pusės nukirpti trumpai, iš kitos – palikti ilgi. Ji buvo per daug pasidažiusi, nosyje turėjo įsivėrusi auskarą. Ir karingai spigino į Poršiją.
– Beje, mano vardas Džindžer. Jeigu eisi skųsti bosui.
Poršija iškėlė delną, rodydama taikos ženklą.
– Paklausyk, neketinu prašyti, kad tave atleistų, bet gal gali šįvakar laikytis kuo toliau nuo Selestės.
Džindžer sumirkčiojo iš nuostabos.
– Neketini?
– Ne. Juk tai įvyko netyčia.
– Taip. Netyčia, – merginos balsas skambėjo naiviai, bet kai ji pasuko prie salės durų, jos veide plykstelėjo kvaila šypsenėlė, kuri Poršijai atrodė pažįstama. – Ačiū.
– Palauk sekundėlę… – bet durys atsilapojo ir du padavėjai pasuko salės link, praėjo pro jas. Poršija pagavo Džindžer ranką ir truktelėjo merginą į šoną, kur jiedvi niekam netrukdė. – Tu tyčia taip padarei?
– Išpyliau taurę tavo motinai ant suknelės? Kodėl turėčiau tai daryti? – Džindžer ir vėl vyptelėjo, Poršija vėl pajuto pažįstamą jausmą. Tarsi turėtų pažinoti šią merginą.
– Nežinau, – pripažino Poršija. Ji lyg nieko nematydama žvelgė į padėklą su šampano taurėmis. – Bet man atrodo, kad sunku išpilti vieną taurę ir nepajudinti visų kitų.
– Ketini mane atleisti ar ne?
Poršija atsiduso.
– Kodėl tu tai padarei?
– Ką? Išpyliau taurę ant motinos, kuri viešai įžeidinėjo savo dukrą? Negaliu suprasti kodėl, – Džindžer pasisuko, ketino eiti, bet stabtelėjo ir atsigręžė prieš paimdama už durų rankenos. – Klausyk, tai ne mano reikalas, bet tu neturėtumei su tuo taikstytis. Šeimos nariai turi gražiau elgtis vieni su kitais.
– Taip. Turėtų, – Poršija seniai neturėjo vilties, kad motina elgsis kitaip. Ji nesuprato kodėl, bet juto, kad turi pateisinti savo motiną. – Žinau, kad mano motina gali elgtis kaip kalė. Neketinu apsimetinėti, kad ji nuoširdžiai mane domina. Bet kai kalbama apie tokius dalykus, dažniausiai ji būna teisi. O aš ne. Jeigu ji mano, kad žmonės klaidingai supras mano nuotraukas, galiu lažintis, kad taip ir bus.
– Kokia painiava, – Džindžer papurtė galvą. – Ir tau tai nerūpi?
– Rūpi, bet tokiame pasaulyje aš ir gyvenu.
– Nėra skirtumo, kokiame pasaulyje tu gyveni. Šeima turi tave palaikyti. Nesvarbu kaip, – Džindžer paniuro. – Pasaulis, kuriame tu gyveni, užknisa.
Nuožmus Džindžer žvilgsnis akimirką pribloškė Poršiją. Ji įdėmiai nužvelgė merginą. Jai ir vėl atrodė, kad mergina yra jai artima.
– Ar mes buvome susitikusios anksčiau? – netikėtai pasiteiravo Poršija.
Džindžer žengė atatupsta, netikėtas judesys suvirpino ant padėklo išrikiuotas šampano taures.
– Ne. Kur mes galėjome susitikti?
Poršija nespėjo išgauti daugiau informacijos, nes padavėja apsisuko ir spruko pro duris.
Dabar ji buvo įsitikinusi, kad jiedvi buvo susitikusios anksčiau. Merginos šypsena išdavė. Ir akių žvilgsnis.
Akys.
Poršija sulaikė kvėpavimą ir staiga prisiminė.
Šitos jaunos merginos, šitos padavėjos, kurią ji atsitiktinai sutiko, akys lygiai tokios pat spalvos kaip Deltono Keino. Dabar, kai ji prisiminė akis, visi kiti Džindžer bruožai, regis, tapo lengvai atpažįstami. Tas nuožmumas paveldėtas iš Grifino Keino. Sarkastiška šypsenėlė – tokia pat kaip Kuperio. Džindžer yra beveik tobulas trijų brolių junginys. Taip, kiek subtilesnė ir moteriškesnė, bet ji galėtų būti jų sesuo.
Poršijos išvadas būtų galima atmesti, bet yra vienas lemiamas faktas. Deltonas, Grifinas ir Kuperis turi pusiau seserį. Jie visi žino, kad ji yra, tačiau niekas nežino, kas ji ir kur gyvena. Nors atrodo neįtikėtina ir neįmanoma, bet gal Poršija rado dingusią Keinų palikuonę?
Visą likusį vakarą Poršija žvalgėsi Džindžer. Nuolat stebėjo minią, akimis ieškodama padavėjos su kaštono spalvos plaukais ir auskaru nosyje, bet atrodė, kad ji prasmego skradžiai.
Kai vėlyvą naktį Poršija važiavo į savo mažus namučius, ji vis dar buvo pasiryžusi surasti tą padavėją. Ji nesijautė apnikta minties rasti merginą, bet taip ji bent jau negalvojo apie paskalas, kurios sklandė aplinkui.
Kodėl žmonės mielai pliurpia apie ją tik todėl, kad jos buvęs vyras greitai taps tėvu? Ar dėl to, kad kažkas nufotografavo ją žaidžiančią krepšinį su asocialiais paaugliais? Kiti žmonės elgiasi išties netinkamai, bet niekam, regis, tai nerūpi.
Toks pat negailestingumas skandino ir Karą Kein. Holisteris Keinas, buvęs Poršijos šešuras, turėjo nesuskaičiuojamą daugybę meilės romanų. Karai pavyko viską ištverti iškelta galva. Kai ji su juo išsiskyrė, žmonės ją plakė liežuviais.
Žinoma, Holisteris ir Kara brangiai sumokėjo už jo meilės ryšius. Praėjusiais metais, kai Holisterio sveikata pablogėjo, jis nuo vienos buvusios savo meilužės gavo laišką. Moteris sužinojo, kad jis guli mirties patale, ir nusprendė pakankinti žinia apie dukterį, kurios jis niekada nepažino.
Nesvarbu, kas rašė laišką, tas žmogus žinojo, kad Holisteris yra šunsnukis, mokantis manipuliuoti. Laiško autorė neabejojo, kad jis eis iš
