ir šis jas dar kartą permaišė. Po dar kelių permaišymų Kara perkėlė malką ir išdalijo kortas.
Vyras sidabriškomis akimis sėdėjo tiesiai priešais ją. Jis atsivertė kortas, bet veidu neišdavė nei pasitenkinimo, nei susierzinimo – tiesą sakant, jokios emocijos, – paskui vėl jas užvertė. Per Las Vegase praleistus metus Kara buvo mačiusi užtektinai sukčių, žinovų ir mėgėjų. Iš nereikšmingų gestų ir ženklų ji nesunkiai suprasdavo, ką žaidėjas galvoja apie gautas kortas.
Tačiau šis vyras buvo neperprantamas.
Iki tol, kol pakėlė į ją akis. Jo žvilgsnis pervėrė Karą tarsi grąžtas, ir jos širdis ėmė audringai plazdėti. Pirmą kartą šį vakarą ji apsidžiaugė esanti be apykaklės. Nes nuo jo žvilgsnio beprotiškai prakaituotų.
Neatrodė, kad jo mintys suktųsi apie priešais užverstas kortas. Jis iš lėto ją nužvelgė, akimis trumpam apsistojo ties krūtimis, paskui vėl pakėlė žvilgsnį į akis. Jo dėmesys Karai nebuvo atgrasus kaip Bobio. Ne, atvirkščiai, – jos oda net dilgčiojo nuo kaitros ir geismo.
Kara nuleido akis į žalią stalo gelumbę. Ji privalo susitelkti į lošimą, pasirengti reikiamą akimirką atlikti pavestą užduotį. Nebuvo laiko vėpsoti į gražius vyrus.
Į gražius, nenaudingus vyrus…
Sklaidydamas kortas Džekas Vulfas laukė, kol kas nors atsakys. Lošimo namuose jis lankėsi jau senokai, tačiau išgirdęs, kad Bobis Goldas pačioje Nicoje, kur Džekas pastaruoju metu daugiausia laiko praleisdavo verslo reikalais, atidaro lošimo namus, nepajėgė atsispirti pagundai.
Nors jis ir Bobis nebuvo bičiuliai, jųdviejų pažintis tęsėsi jau ilgai, bet nė viena jos akimirka nebuvo maloni. Lošimo namų magnatas niekada nepraleisdavo progos pabambėti prieš tingius, grynakraujus britų aristokratus ir jų nesugebėjimą valdyti pinigus. Džekas žinojo, kad taip jis mėgina įgelti jo seniai mirusiam tėvui, ir, nors jam visai nerūpėjo, kaip menkinamai žmonės atsiliepia apie tą apgailėtiną padarą, kurį jam teko nelaimė vadinti tėvu, jis negalėjo atsispirti progai įveikti Bobį jo paties žaidime.
Lošimo namuose Džekas lankydavosi retai – vertybinių popierių birža buvo kur kas azartiškesnė sritis, – bet šis vakaras buvo ypatingas. Kartą juodu su Bobiu buvo susirėmę vienas prieš vieną. Lošimas tada netgi nebuvo rimtas – paprasta vieno Džeko draugų, kuris Bobiui negalėjo liautis pasakojęs, koks šis esąs puikus lošėjas, suorganizuota rungtis. Bobis tuo metu buvo ką tik atidaręs lošimo namus, jam baisiai magėjo išbandyti su Džeku jėgas. Tačiau žingsnis po žingsnio viską pralošęs, Bobis supyko.
Taip, Bobis Goldas buvo kvailas ir niekingas žmogus. Nors Džekui pinigų nereikėjo, jis norėjo pasimėgauti matydamas, kaip, jam laimėjus banką, išrausta kiauliškas to bukagalvio veidas. Džekas buvo beveik tikras, kad Bobis prie žaidimo stalo jo neprileis, tačiau lošimo namų karalius jam tik nežymiai linktelėjo galva. Džekui iš karto pasidarė smalsu, kokius spąstus Goldas jam bus paspendęs.
Žaidimai kortomis jam nebuvo iššūkis jokiomis prasmėmis – bent jau ne taip, kaip anksčiau. Prabėgo daug metų nuo tada, kai vien paimti kortas į rankas jam būdavo didžiausias malonumas, tačiau sugebėjimo skaityti sėdinčiųjų prie stalo veidus jis niekada neprarado. Ir nepraras. Tai jam buvo antroji prigimtis. Vaikystėje jis privalėjo iš vieno raumens truktelėjimo, voko virptelėjimo, lūpos timptelėjimo suprasti, ką ketina daryti jo tėvas. Tais laikais įžvalgumas buvo tiesiog būtina išgyvenimo sąlyga. Šį įgūdį jis vėliau pritaikė prie lošimų stalo.
Tačiau pastaruoju metu Džeką kur kas labiau viliojo dideli statymai akcijų biržoje, azartas, kai sudarydavo svaiginamą sandorį, ir pasitenkinimas, kuris užplūsdavo po kelių minučių viską pradėjus iš naujo. Sumos ten būdavo kur kas didesnės, jaudulys – gerokai stipresnis.
Džekas vėl pakėlė akis į krupjė ir, pastebėjęs ją nervingai nusukant žvilgsnį į šalį, kilstelėjo antakį. Vos įėjęs pro užsklandą ir pamatęs ją su tuo trumpučiu sijonėliu bei vos krūtis dengiančiais marškinėliais, iš karto suprato, kad vakaras bus gerokai įdomesnis, nei tikėjosi.
Jis susidomėjęs stebėjo, kaip Goldas pasivedė ją į šalį pasikalbėti. Merginos kūno kalba išdavė gynybinę poziciją, veidas buvo neįskaitomas, nors Džekas lyg ir pajuto sumišimą, kai ji atmetė savo ilgus plaukus. Kai Bobis pirštais perbraukė jai per ranką, jam kilo noras šokti per stalą ir vožti tam storuliui į veidą.
Seksualioji krupjė paskelbė pirmąją pertrauką, ir vyrai, pakilę nuo stalo, pasklido kas kur po prabangiai įrengtą patalpą. Kai kurie išsitraukė mobiliuosius, kiti ėmė tyliai šnekučiuotis tarpusavyje.
Džekas liko sėdėti vietoje. Ištiesęs po stalu ilgas kojas, jis gurkštelėjo savo gėrimo. Mineralinio su citrina. Kai norėdavo išsaugoti aštrų protą, alkoholio nevartodavo.
Krupjė skubiai sutvarkė žetonus. Džekas tarsi apžavėtas stebėjo, kaip ji savo laibais ilgais pirštais su nenusakoma elegancija, regis, glamonėja kiekvieną žetonų krūvelę. Jis įsivaizdavo tas rankas ant savo kūno ir akimirksniu nudžiugo, kad liko sėdėti vietoje.
Vienoje rankoje laikydamas apskritą padėklą, per ją persimetęs rankšluostėlį, prie stalo priėjo padavėjas.
– Gal pageidautumėte ko nors iš baro, pone?
– Ne, ačiū, – atsakė Džekas. – O jūs? – pamodamas į krupjė, paklausė jis.
Mergina pakėlė į jį iš nuostabos išplėstas žalias akis. Ji iš tiesų buvo nepakartojama, pradedant ant nugaros vilnijančiais ilgais juodais plaukais, po gundančiais marškinėliais nepadoriai pūpsančiomis apvaliomis krūtimis ir baigiant ilgiausiomis jo matytomis kojomis. Džekas pamėgino įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei tos kojos šiąnakt apsivytų jo juosmenį.
– N-ne, ačiū, – gerkliniu ir melodingu balsu, kuris nuskambėjo keistai droviai, atsakė mergina. Jai vedant žaidimą ar aiškinant nepatenkintiems žaidėjams taisykles, tokių problemų nekildavo. Ši jos savybė Džeką suintrigavo, pakurstė jo kraują.
– Aš nesikandžioju, – nerūpestingai pasakė jis.
Juodaplaukė nuleido akis, paskui vėl jas pakėlė, bet šį kartą žvelgė į jį tiesiai ir ryžtingai. Tikra liūtė.
– Mesjė, tai visai neturi reikšmės. Darbo metu man neleidžiama priimti gėrimų iš klientų.
– Gal tuomet po darbo?
Džekui pasirodė, kad ji pati nesusivokė prikandusi apatinę lūpą.
– Nemanau.
– Bet juk darbas kada nors baigsis, – toliau spaudė Džekas.
– Aš jūsų nepažįstu, – atkirto ji. – Tačiau vien jūsų buvimas prie šio stalo įrodo, kad mudu neturime nieko bendra…
– Kaip galite taip sakyti? Aš žaidžiu kortomis, jūs dalijate. Sakyčiau, tarp mūsų labai daug bendra.
Ji nurijo seiles, ir grakštus jos kaklas sutrūkčiojo. Tačiau balsas nuskambėjo šaltai.
– Ne tai turėjau galvoje, puikiai žinote. Kitaip nei sumos ant stalo, aš nesu lošiamas
