užmerkė akis. Kodėl ji galvoja apie tokius dalykus? Juk niekada taip nesielgdavo. Jai niekada nesinorėdavo vyro, kurį ką tik sutiko. Nesinorėdavo su juo kristi į karštą, nuodėmingą lovą.
– Manau, kad pati sau prieštarauji, – tyliai ir juslingai sumurkė Džekas. – Tu irgi jauti, kad tarp mūsų kažkas yra. Ir norėtum sužinoti daugiau.
– Klystate, – nurijusi seiles užginčijo Kara, – Džekai. Tenoriu užbaigti šį žaidimą, grįžti namo ir išsinerti iš šitos aprangos… – Džekas žybtelėjo akimis, ji nutilo, taip ir neužbaigusi sakinio.
– Aš taip pat norėčiau tave išnerti iš šios puikios aprangos.
Karos širdis jau dundėjo beprotišku greičiu, jai svaigo galva.
– Bent jau esate atviras.
– Bet tu – ne. – Jis nusišypsojo.
– Prisipažįstu, jūs man atrodote patrauklus, – vis labiau skęsdama ugnyje ėmė gintis Kara. Ji pati nesuprato, ar ta kaitra kyla iš gėdos, ar dėl šio vyro artumo. – Bet aš jūsų nepažįstu, o grįžti namo su nepažįstamais nesu pratusi.
Ji sakė tiesą, tačiau Kara buvo bepradedanti galvoti, kad gal vertėtų kartelę nuleisti. Nuo pat atvykimo į Nicą ji buvo be galo įsitempusi. O šį vakarą įtampa ją kaustyte kaustė. Galbūt naktis su Džeku Vulfu ir padėtų atsikratyti dalies to susikaustymo?
Bent jau iki tol, kol jis susigaudytų, kad dėl jo pralaimėjimo kalta ji.
– Gal tuomet mums vertėtų susipažinti artimiau? – pasiūlė Džekas.
– Gal, – pati save nustebindama atsakė Kara. Nejaugi ji tikrai svarsto tokią galimybę? O gal tiesiog leidžia šio su ja flirtuojančio vyro meilikavimams nustelbti sveiką protą? Arba tiesiog nežino, ką atsakyti, todėl ėmė ir leptelėjo pirmus į galvą atėjusius žodžius.
Šiaip ar taip, iš čia išvažiuoti su Džeku ji neketino. Nes, po lošimo privalės su pinigais dumti atgal į Naująjį Orleaną. Karai dilgtelėjo sąžinė, bet argi ji turi pasirinkimą?
Dėl mamos, Ivės ir Remio, – pasakė ji sau. – Darau tai dėl jų.
Džekas žengė žingsnį link jos – jo kūnas spinduliuote spinduliavo kaitrą ir seksualumą. Jai norėjosi priglusti prie šio stipraus vyro, leistis jo išgelbėjamai. Tačiau Kara Teilor taip nesielgdavo. Ji mokėjo pasirūpinti savimi, jai nereikėjo būti niekieno išgelbėtai.
Niekada.
– Labai lauksiu, – kuo ramiausiai atsakė Džekas aistringai nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. Jo žvilgsnis buvo atvirai seksualus, ir Karai tai patiko. Tačiau ji nesuprato kodėl.
– Metas grįžti prie stalo, – skubiai ištarė ji ir, Džekui nespėjus jos paliesti, atsitraukė. Nes jeigu paliestų, ji nemanė, kad galėtų atlikti jai pavestą užduotį.
Eidama prie stalo Kara sugavo Bobio žvilgsnį. Jis žiūrėjo į ją suraukęs kaktą, visas jo veidas buvo net persisukęs nuo žiaurios paniekos. Dabar jos širdis sutvinksėjo jau dėl kitų priežasčių. Jeigu ji neįvykdys Bobio Goldo paliepimo, vienas Dievas žino, ką jis padarys. Pinigai būtų mažiausia bėda.
Antras skyrius
Jeigu ne Kara, Džekas būtų seniausiai užsinuobodžiavęs. Kortos buvo pernelyg parankios, žaidimas pernelyg nereikšmingas. Jeigu ir pralaimėtų, akcijų biržoje atgautų viską, ko netekęs. Bet jis nepralaimės. Nes nepralaimi niekada. Žmonės buvo įsitikinę, kad jis turi sėkmės geną, bet iš tiesų tik mokėjo pasikliauti savo įgūdžiais ir vadovautis tikimybių teorija bei skaičiais. Vaikystėje kitos išeities tiesiog neturėjo. Kai mirė tėvas, kai brolis Džeikobas– o neilgai trukus ir Lukas– juos paliko, atsakomybė dėl jaunesniųjų brolių ir sesers teko jam.
Kad uždirbtų pinigų, Džekui reikėjo pasitelkti visas jėgas. Nors rūpintis šeimos finansais jam sekėsi puikiai, užgydyti atviras, nenorinčias užsitraukti žaizdas buvo neįmanoma. Nuo Viljamo Vulfo buvo nukentėję visi iki vieno jo šeimos nariai. Kad ir kaip Džekas stengėsi, susidoroti su skausmu kiekvienas galėjo tik pats. O švelnioji Anabela Viljamo paliktus randus turės visą gyvenimą.
Džekas nuvijo prisiminimą apie randuotą sesers veidą ir susitelkė į lošimą. Metas pasinerti į praeities apmąstymus netinkamas. Stalo viduryje žetonais buvo sukaupta penkiolika milijonų eurų. Šeichas gausiai prakaitavo, grafas fon Hofšteinas nepaliaujamai raukėsi.
Net Kara atrodė susimąsčiusi. Ji vėl kramsnojo savo gražiąją apatinę lūpą, kurią Džekas taip troško paglamonėti savosiomis. Jos pirštai, nuo pat pradžių užtikrintai ir tvirtai dirbę savo darbą, dabar drebėjo. Vienas žaidėjų, nereikšmingas vyriokas raudonu kaklaraiščiu, kurį buvo ką tik atsilaisvinęs, stebeilijo į ją taip, tarsi mėgintų perduoti žinią mintimis.
Kara pakėlė akis į Džeką, ir jam sutraukė skrandį. Ji atrodė… dvejojanti. Išraiškingos jos akys buvo išsiplėtusios, o kreminės spalvos oda tapo blyški ir kone perregima.
– Pone? – kreipėsi į jį Kara.
Džekas tik po akimirkos suprato, kad ji kalbasi su juo. Kad atėjo jo eilė.
– Atsakau, – mesdamas žetonus į krūvą tarė Džekas. Jautėsi pavargęs ilgiau čia tūnoti, norėjosi ištrūkti iš tamsios, šleikštulį keliančios šios patalpos atmosferos į gryną orą. Įkalbėti Karą Teilor pasivažinėti su juo po pakrantę. Iki Natanielio vestuvių Londone dar buvo likusios kelios dienos. Kurias praleisti lovoje su tokia gyvybinga moterimi būtų tiesiog tobula.
Vyras raudonu kaklaraiščiu dabar kvailai šypsodamas paklojo ant stalo kortas.
– Pilna troba, pone Vulfai,– pasakė jis.– Karalienės ir karaliai.
Džekas atsiduso.
– Tai nuostabu. – Paskui vieną po kitos atvertė savo kortas. Dešimt. Dešimt. Dešimt.
Vyro akys sužaižaravo. Džekas atvertė dvi širdis, ir oponentas, triumfuojamai įkvėpęs, skubiai ištiesė rankas link žetonų krūvos.
– Dar ne, – atversdamas paskutinę kortą sulaikė jį Džekas. Vyriškiui atvipo žandikaulis.
Grafas fon Hofšteinas sudejavo.
– Mein lieber Gott.
Kara Teilor pažiūrėjo į paskutinę kortą ir nusišypsojo. Bet jos lūpų kampučiai virptelėjo.
– Keturios vienodos. Ponas laimi.
Džekas pakilo. Jis nejautė nei pasitenkinimo, nei triumfo. Žaidimas jam paprasčiausiai buvo baigtas.
– Ponai, atsiprašysiu, einu išsikeisti žetonus į pinigus.
Karai surenkant kortas, jos rankos akivaizdžiai drebėjo. Prieš pažvelgdamas sau per petį, Raudonasis Kaklaraištis nukreipė į ją įsiūčio kupiną žvilgsnį. Džeką nusmelkė bloga nuojauta. Kažkas čia buvo ne taip, tačiau pakeisti rezultatą buvo per
