juokdamasi užprotestavo Filida.
– Aš tai žinau, bet tu atrodai jaunesnė. Galvojau, kad jie privers tave nusileisti.
Filida suėmė Elenos pečius ir pažvelgė jai į akis.
– Žinau: kai ištekėjau už tavo tėčio, buvau labai drovi ir paklusni, – rimtai prakalbo ji. – Bet nuo to laiko, mieloji, aš smarkiai pasikeičiau. Tada buvau ką tik pakilusi nuo mokyklos suolo ir nieko neišmaniau apie aukštuomenę – tai buvo didžiulis trūkumas. Nusprendžiau, kad tau neteks to paties patirti, todėl ir pagalvojau, kad keli mėnesiai Bate išeis tau į naudą.
– Taip ir bus, – Elena vėl suspaudė Filidą glėbyje. – Mudviem bus taip smagu!
– Na, ir aš to tikiuosi, – atsakė Filida. – Pastaruosius metus gyvenau viena, tad nuo savo pačios draugijos man jau darosi bloga. O dabar, – paragino ji, vesdama Eleną prie stalo, – paragauk ponios Hirst specialiai tau paruošto limonado.
Vakaras praskriejo be paliovos plepant, ir eidama gulti Filida suprato, kaip stipriai jai stigo įdukros draugijos. Filida ištekėjo už sero Evelino vos aštuoniolikos ir nėrėsi iš kailio stengdamasi susidraugauti su jo vienuolikmete dukra. Nors netrukus po vestuvių Elena buvo išsiųsta mokytis, jiedvi liko artimos, veikiau seserys negu pamotė ir įdukra. Filida visuomet vertino tai kaip privalumą, tačiau užpūsdama žvakę pagalvojo, jog mažytis nerimo kirminėlis vis dar neduoda jai ramybės.
Septyniolikmetė Filida buvo iki skausmo drovi. Ją ir seseris tėvai mokslino namuose, todėl ji nebuvo išvykusi toliau mažo kaimelio, kuriame jie gyveno. Elena nėra drovi. Rinktinė mergaičių mokykla Kente, kur ji praleido pastaruosius penkerius metus, suteikė puikų išsilavinimą, tačiau iš atvirų pokalbių darėsi aišku, jog mergina patyrė gerokai daugiau laisvės negu Filida, būdama tokio pat amžiaus. Kažin ar ji jaustų tokią gėdą ir pažeminimą, kaip jos įmotė per savo vienintelį sezoną Londone.
Filida atrėmė visus iki vieno šeimos argumentus ir dabar spėliojo, ar pasikviesdama Eleną į Batą nebus pasielgusi savanaudiškai. Štai neseniai velionio Hano markizo duktė pabėgo su nuskurdusiu nuotykių ieškotoju: tai rodė, kad net ir šiame užkampyje glūdi pavojai. Ką ji, Filida, išmano apie jaunos merginos, turtingos paveldėtojos, globą? Moteris susierzinusi atsiduso ir kumštelėjo į pagalvę, bandydama įsitaisyti patogiau.
– Mudvi su Mete kartu prižiūrėsime Eleną, kas gi jai gali nutikti bloga, – pasakė ji sau bandydama užmigti. – Neleisiu abejonėms ir nerimui sugadinti Elenos kompanijos teikiamo malonumo. Mudvi nuostabiai leisime laiką!
~2~
– Labą rytą, sere. Jos malonybė siunčia linkėjimus ir tikisi, kad šįryt galėsite papusryčiauti kartu su ja.
Išgirdęs dirbtinai linksmą kamerdinerio pasisveikinimą, Ričardas sudejavo. Ne, Fritas jo nepažadino, ir sėsdamasis lovoje susikeikė ne todėl, kad būtų skaudėję galvą, – tiesiog prisiminė vakarykščius įvykius. Nejau jis tikrai prirašė savo pavardę prie tų kvailų lažybų? Akivaizdu, kad buvo labiau apgirtęs, negu jautėsi, nes pasidavė antipatijai, kurią juto serui Čarlzui Armstonui. Dabar jau per vėlu atsisakyti; garbė neleido Ričardui sulaužyti duoto žodžio. Velniai griebtų tą Armstoną! Vien prisiminęs jo savimi patenkintą šypsenėlę Ričardas ėmė niršti. Kamerdineris kostelėjo.
– Kadangi laikas spaudžia, pone, atnešiau jums vandens nusiskusti. Galbūt jau galėtume ir pradėti…
– Gal nespaudžia taip stipriai, – atkirto Ričardas. – Kur mano kava?
– Šalia lovos, pone, bet jos malonybė visada ateina pusryčių prieš devynias, o dabar jau beveik aštuonios…
– Kokia ankstybė! – suniurnėjo Ričardas. – Kelintą aš nuėjau gulti?
– Manau, apie ketvirtą, pone. Ar norėtumėt, kad pasakyčiau jos malonybei, jog nesveikuojate?
– Juk žinai, kad tai neįmanoma. Ne tiek jau daug ji iš manęs prašo, todėl privalau pasirodyti. – Ričardas vienu gurkšniu išgėrė kavą. – Gerai, judinkimės.
Vyras stryktelėjo iš lovos žiovaudamas, bet kupinas ryžto. Dėl Sofijos jis padarys viską. Ji palaikė jį, kai likę giminės norėjo, kad jis išsižadėtų brolio, ir jis niekada to nepamirš.
– Veidmainiai, visi iki vieno, – pasakė ji kilus skandalui. – Arandeilai visada turėjo savų paslapčių. Kodėl taip prieštarauja tavosioms? Mano durys visada tau atviros, Ričardai, atmink tai.
Tuo metu jam tebuvo septyniolika, ir jis jautėsi dėkingas už palaikymą. Sofija neteisė, nekritikavo jo elgesio net tada, kai Ričardas išvyko iš Oksfordo ir šturmu paėmė Londoną – įniko į gėrimą, azartinius žaidimus ir moteris. Ne, ji nebandė tramdyti jo piktinančio šėlsmo; tai buvo įaugę jam į kraują – tėvas taip sakė. Visi žinojo, kad Arandeilus visur lydi sąmyšiai ir skandalai. Ričardas panardino galvą į dubenį su šiltu vandeniu. Jis liks Bate tol, kol Sofijai jo reikės.
Po valandos Ričardas įėjo į pusryčių kambarį nusiskutęs, nusiprausęs ir apsivilkęs plonu melsvo audinio rytmetiniu švarku. Jo protetė jau sėdėjo prie stalo.
– Labas rytas, Sofija, – jis pabučiavo ją į skruostą. – Šįryt gerai atrodote.
– Apie tave to nepasakysi, – atšovė ji. – Stebiuosi, kaip kamerdineris tave išleido šitaip apsirengusį.
Ričardas nusijuokė.
– Ar apykaklė neužtektinai aukštai pastatyta?
Markizė Han prunkštelėjo taip, kaip ledi visai nederėtų.
– Daugiau negu reikia. Nepakenčiu tokių aukštų ir iškrakmolytų apykaklių, kad vyrai net galvos pasukti negali, kaip arkliai su akidangčiais! Ne, man nepatinka tavo kaklaskarė. Pernelyg paprasta. Jokių nėrinių. Tavo tėvo apykakles ir rankogalius puošdavo tik puikiausi Mecheleno nėriniai.
Ričardas atsisėdo prie stalo.
– Na, jums teks pakęsti mane tokį, koks esu, – nepaisydamas jos griežto tono atsakė jis. – Mano meilę jums parodo tai, kad atsikėliau iš lovos tokią nemadingai ankstyvą valandą.
– Jei nebūtum taip ilgai naktinėjęs, atrodytų visai normalu keltis tokiu laiku.
– Jei jau taip sakote, ponia.
Senoji niauriai dėbtelėjo į jį.
– Negalvok, kad nežinau, kaip leidi vakarus.
– Prisipažįstu – lošiu, – išsišiepė Ričardas. – Bet galėtų būti ir blogiau. Vengiu sijonuotųjų draugijos.
– Po paskutinio skandalo mieste nieko kito ir nesitikiu. Sprendžiant iš to, ką girdėjau, buvai užmezgęs romaną ne tik su ministro žmona, bet ir jo meiluže.
– Taip, pripažįstu, buvo mažumėlę keblu, todėl Bate geriau sėdėsiu prie lošimo stalų. Tačiau galite būti rami, ponia: niekada nestatau daugiau, negu galiu sau leisti.
Praėjusios nakties lažybų Ričardas nusprendė neminėti. Tai buvo klaida. Jis neketino prisidėti
