ponas Arandeilas čia, kaip malonu jus matyti, sere. Girdėjau, kad jūs Bate, bet mūsų keliai taip ir nebesusikirto nuo to karto, kai susitikome mieste, regis, per ledi Viton vakarėlį, tiesa?
Ričardas nusilenkė.
– Jūs visiškai teisi, ponia.
Matrona vėl pasisuko į ledi Han ir apsimestinai bičiuliškai tauškėjo toliau:
– Jums turbūt gerokai ramiau dabar, kai ponas Arandeilas apsistojo su jumis Karališkajame pusmėnulyje. Namai turėtų atrodyti tokie tušti be vargšelės ledi Kasandros.
Paukščio nagus primenantys Sofijos pirštai įsmigo Ričardui į ranką, ir jis pridengė juos savąja plaštaka, ramindamas spustelėjo.
– Taip, ledi Kasandra ištekėjo už savo simpatijos, – atsainiai atsakė jis. – Aną dieną kaip tik gavome jos laišką, tiesa, teta? Ji devintam danguj iš laimės.
Ledi Keitspin suklapsėjo blakstienomis ir apsimestinę užuojautą veide pakeitė nuostaba.
– Ak. Tai… jūs pritariate šiai santuokai?
– Neprieštaraujame, – kaip tikra markizė atšovė ledi Han. – Gal būčiau išrinkusi jai kitą vyrą, bet širdžiai neįsakysi. Mano vaikaitė teisėtai ištekėjusi, ir nieko daugiau čia nepridursi.
– Ak, taip. Viskas aišku. – Ledi Keitspin įkarštis kiek atlėgo, bet ji nepajėgė nusiraminti. – O jūs čia, kad palaikytumėte protetę, pone Arandeilai? Jūsų šeimai išmėginimai nesvetimi, tiesa, sere? Juk jūsų brolis… – ji garsiai atsiduso ir vėl įsmeigė akis į ledi Han. – Esu tikra, kad brolio vaikaitis mokės jus nuraminti, miledi.
– Mokėtų, jeigu man to reikėtų, – atkirto Sofija netekusi kantrybės. – Dabar man tereikia jo parankės, kad įsikibusi galėčiau prasibrauti per šią liežuvautojų minią, kuri pastaruoju metu vis malasi Vandens kambariuose!
Nukaitusi it burokas ledi Keitspin atsitraukė.
– Parodėte poniutei jos vietą, – sumurmėjo Ričardas, jiedviem tolstant nuo netekusios žado moteriškės. – Ar man pasigirdo, kad sakėte, jog turime šypsotis ir nekreipti dėmesio į jų laidomas kandžias pastabas?
– Užsimiršau. Lyg neužtektų to, kad ji pykdo mane dėl Kasės, bet priminti tai, kas nutiko prieš daugybę metų, – šito joks gyvas žmogus nepakęstų!
Ričardas patraukė pečiais.
– Nereikia pulti manęs ginti. Pripratau girdėti kritiką net iš artimųjų lūpų. Visi, išskyrus jus, galvojo, jog palaikydamas brolį elgiausi neteisingai.
– Aš tikrai nesuprantu, kodėl visi taip skubotai pasmerkė Volfgangą. Juk niekas nebuvo įrodyta!
– Bet tėvas buvo įsitikinęs, kad jis nužudė savo žmoną. Patikėjo taip stipriai, kad bandė atimti iš jo paveldėjimo teisę.
Ledi Han atsainiai numojo ranka.
– Kad ir ką Volfgangas padarė, jis vis tiek tavo brolis. Mano galva, pasaulis pernelyg skuba teisti, o Bate žmonės labiau negu kur kitur linkę kito akyje pastebėti krislą, nors savojoje nors rąstus ridenk.
– Po šimts, Sofija! Jeigu jau šitaip, kodėl čia pasilikote?
– Dėl savo sveikatos. – Senoji sąmokslininkiškai žvilgtelėjo į jį ir pridūrė: – Ir dar dėl to, kad mėgstu paskalas lygiai taip pat kaip ir kiti. Sulaukus mano amžiaus, nelabai kuo daugiau belieka užsiimti!
Jie pasiekė siurblį ir tylėdami palaukė, kol peruku ir livrėja pasidabinęs liokajus prileido ledi Sofijai taurę drungno vandens. Akivaizdžiai bjaurėdamasi ponia jį siurbčiojo, o Ričardas tuo tarpu kantriai stovėjo šalia. Dairydamasis po sausakimšą salę, linktelėjo keliems pažįstamiems, taip pat ir porai džentelmenų, matytų lošimo kambariuose. Jis jau buvo bepradedąs svarstyti, kiek dar čia norės pasilikti jo protetė, kai išgirdo ją šūktelint.
– O, kaip tik sukau galvą, ar šiandien ji pasirodys.
– Kas tokia, ponia? – Ričardas tą akimirką nužiūrinėjo gan dailią brunetę, kuri mėtė jo pusėn valiūkiškus žvilgsnius, todėl neatsisuko.
– Filida Tatam. Šiandien dar ir įdukrą atsivedė.
Paveldėtoją. Ričardas išsyk pajuto susidomėjimą. Smarkioji brunetė liko pamiršta, jo akys nukrypo prie durų, kur ant slenksčio sustojusios dvejojo dvi damos. Abidvi madingai apsirengusios, tačiau jo akis patraukė smulkutė blondinė su kreminio muslino suknele ir trumpu vilnoniu švarkeliu. Jos šviesias garbanas dengė šiaudinė skrybėlaitė, kurią prilaikė melsvas šauniai po viena ausimi surištas kaspinas. Tai paryškino širdelės formos veiduką su tiesia nosyte ir didžiules rugiagėlių žydrumo akis. Jos kompanionė buvo kiek aukštesnė ir ne tokia prikaustanti žvilgsnį: su paprasta rožių lapų žalumo pasivaikščiojimams skirta suknele ir priderinta kepuraite ant tvarkingai sušukuotų rudų plaukų. Na, Ričardui ji pasirodė ne tokia graži bent jau tol, kol moteris pamatė ledi Han ir jos veidą akimoju pakeitė plati šypsena. Jam ji priminė apniukusią dieną pro debesis prasiskverbusią saulę.
– O, gerumėlis. Ji mane pastebėjo ir ateina čia.
Ričardas nukando šūksnį.
– Ji ir yra ledi Filida? Ji ne ką vyresnė už savo įdukrą.
– Tatamas vedė ją vos spėjusią baigti mokyklą, – paaiškino jam Sofija. – Gera mergaitė, apie ją niekada nesivilko joks skandalas, nors iš pat pradžių kalbų netrūko, nes seras Evelinas jau buvo kone suvaikėjęs nuo senatvės.
– Ledi Han, – priėjusi našlė gracingai tūptelėjo markizei. – Taip džiaugiuosi jus čia sutikusi – norėjau pristatyti jums savo įdukrą.
Vadinasi, antroji tikrai yra paveldėtoja. Ričardas nužvelgė panelę Eleną Tatam šalta profesionalo akimi. Tikra gražuolė, pradedant auksinėmis garbanomis ir baigiant mažomis kojelėmis, kurios kyšojo iš po siuvinėto muslino suknelės krašto. Daili figūra, balsas gyvas, tačiau nerėžiantis ausies, ir ji pati laikėsi šauniai, pagarbiai pasisveikino su Sofija. Ričardas iškart susigaudė, kad mergina markizei patiks. Dievaži, net jei ji neturėtų nė grašio, kiekvienas dar kojas pavelkantis Bato vyriškis nertųsi iš kailio dėl jos dėmesio!
– … mano brolio vaikaitis Ričardas Arandeilas.
Sofija pristatė jį ledi Filidai. Ričardas atplėšė akis nuo Elenos Tatam, atsainiai nusišypsojo ir paėmė ledi ranką. Jam spustelėjus jos pirštus, moters akys išsiplėtė. Po paraliais, ką tai reiškia? Ričardas numaldė nuostabą – jis juk nepasakė ir nepadarė nieko, kas galėtų ją išgąsdinti. Matyt, bus girdėjusi apie jo reputaciją, galvojo jis bučiuodamas jai ranką ir jusdamas, kaip ji virpa, tačiau susitvardžiusi Filida ramiai su juo pasisveikino ir žingtelėjusi atgal pristatė įdukrą.
Nejau jaunajai našlei pavesta vienai rūpintis šiuo tobulumo įsikūnijimu? Panašu, kad taip, nes dar jam sveikinantis su panele Tatam ledi Filida kaip tik tai ir paaiškino Sofijai:
Конец ознакомительного фрагмента.
