Havilando stovintys Arčeris ir Nolanas kaip pašėlę rodė Brenanui už nugaros. Arčeris jam kažką šaukė, bet Brenanas girdėjo tik vienintelį draugo mėgstamiausią žodį – arklys. Nesąmonė. Ką čia gali veikti nepakinkytas arklys? Bet tada išgirdo kanopų bildesį, sunkų risčia lekiančio žirgo šnopavimą ir po sekundėlės šalia pamatė patį žirgą. Jis prisigretino prie Brenano.
– Lipk ant jo! Lipk! – šaukė Arčeris pridėjęs rankas prie burnos. Brenanas iškart suprato, ką daryti. Negalvojo apie tai nė sekundės, nes galvojimas jam dar niekada nepadėjo, o dabar nebuvo tinkamas laikas mėginti laimę.
Brenanas čiupo vadžias ir šoko nepabalnotam žirgui ant nugaros. Iki prieplaukos galo buvo likę dvidešimt pėdų, o tada reikės šokti į laivą. Brenanas negalvojo, kokios bus pasekmės, jei neperšoks, ar kokia tikimybė, kad jam pavyks. Tai tas pats, kas bėgimas su kliūtimis, tas pats, kas lenktynės arba pasijodinėjimas kaime, kai reikia grakščiai peršokti per kiekvieną tvorą. Nesvarbu, kad šis arklys ne treniruotas ristūnas, nesvarbu, kad Brenanas nė neįsivaizduoja, ką tas gyvulys sugeba.
Prieplaukos kraštas buvo visai arti. Brenanas skaičiavo žingsnius. Keturi, trys, du… Brenanas pakėlė užpakalį, vos laikydamasis palinko virš arklio kaklo, kad kuo mažiau slėgtų jam nugarą, kai šoks į orą. Vienas… Žirgas galingomis užpakalinėmis kojomis atsispyrė nuo prieplaukos ir jie pakilo į orą virš tamsaus vandens. Brenanas sustingo įsmeigęs akis į priekį, galvojo tik apie nusileidimą. Jis neleido sau manyti, kad nepasiseks, kad nukris į vandenį. Arba pavyks, arba ne, bet dvejonės nepadės nei jam, nei žirgui.
Kanopos trenkėsi į medį. Brenanas jau norėjo atsipūsti iš palengvėjimo, bet nusileidimo smūgis žirgą parklupdė ant kelių. Jis suklupo ir nukrito ant laivo denio. Kilo visiškas chaosas. Kažkas Brenaną suėmė už pažastų – tai Havilandas tempė jį šalin nuo besiraitančio gyvūno. Arčeris ir Nolanas šoko prie žirgo galvos ir mėgino jį nulaikyti, kad nesikeltų.
Gult! Jis paniškai įsikibo į Havilandą ir pargriovė jį atbulą ant nugaros uždengdamas savo kūnu. Pavojų kėlė ne žirgas, galintis ką nors prispausti, o tie du vyrai su pistoletais prieplaukoje. Jie buvo per toli nuo laivo, kad šoktų paskui, bet jų pistoletams šis atstumas lengvai įveikiamas. Brenanas neleis, kad Havilandas mirtų vien todėl, kad jis tingėjo laiku išsiversti iš kekšės lovos. Juto, kaip draugas rangosi mėgindamas atsikelti. Tikriausiai jam tik buvo smalsu, nesuprato situacijos rimtumo.
– Nesikelk! – griežtai sušuko Brenanas, ir jiems virš galvų prašvilpė kulka.
Brenanas niekam neleido stotis tol, kol įsitikino, kad laivas pakankamai toli ir nepasiekiamas kulkoms nuo kranto. Jis atsistojo pirmas. Jei kas ir sumokės už jo nuodėmes, tai tik jis pats. Draugai irgi pamažu pakilo, nusivalė nuo drabužių dulkes ir triukšmingai jį pasveikino.
Havilandas nusipurtė kelnes, bet jo žvilgsnis smigo kažkur Brenanui už nugaros. Jis apsisuko ir nusekė draugo žvilgsnį. Krantinėje matė du vyrus, bejėgiškai grūmojančius kumščiais. Brenanas jiems pergalingai pamojavo. Pilkasis paltas, kurį buvo priverstas palikti, Sintijai ir jos mušeikoms turėtų atlyginti visas skolas. Vien viena saga buvo verta nakties su ja.
– Dieve brangus, Brenai, kur įsivėlei šį kartą? – kimiai paklausė Havilandas, bet ne supykęs, o susirūpinęs.
Dar nespėjęs susikaišyti marškinių į kelnes, Brenanas linksmai kilstelėjo vieną kaštoninį antakį. Jis norėjo išlaikyti lengvabūdišką nuotaiką.
– Ar taip dera sveikintis su draugu, kuris ką tik išgelbėjo tau gyvybę?
Brenanas nežinojo, ką daryti susidūrus su nuoširdžiais jausmais, o dabar Havilandas atrodė rimtai susirūpinęs. Buvo skaudu matyti draugą tokį žinant, jog tai jo kaltė. Ir tai nebuvo pirmas kartas.
Havilandas irgi atsakė kilstelėjęs tamsų antakį:
– Sakai, mano gyvybę? Man pasirodė, kad šįkart išgelbėjai saviškę. – Jis žengė į priekį, suspaudė Brenaną glėbyje ir draugiškai paplekšnojo jam per nugarą. – Maniau, kad pavėluosi į laivą, prakeiktas kvaily.
Brenanas irgi jį apkabino.
– Sakei, kad man tereikia ateiti, tai ir atėjau, – atsakė taip tyliai, kad girdėtų tik Havilandas.
Draugas nusijuokė. Brenanas to ir tikėjosi. Havilandui reikėtų dažniau juoktis. Jis buvo per rimtas, ypač pastaruosius tris mėnesius. Brenanas žinojo, kad bičiulis užsiėmęs kelionės planais, bet nujautė, jog jis paniuręs dėl kažkokios gilesnės priežasties. Nors sunku įsivaizduoti, kokios bėdos galėtų kamuoti Havilandą, juk jo gyvenimas buvo tobulas visomis prasmėmis.
Jeigu Havilandas turėtų rimtų bėdų, tikrai pasakytų Brenanui. Jis lankėsi pas Havilandą nuo penkiolikos, o Havilandas globojo jį mokykloje. Havilando šeima visada buvo mandagi, svetinga, namai tvarkingi, viename stalo gale sėdinti mama šypsodavosi tėčiui kitapus stalo. Brenano namai atrodė kaip chaosas. Net atsisveikinimas prieš jam išvykstant nebuvo nuoširdus. Niekas nesurengė išleistuvių vakarienės, niekas neašarojo prieškambaryje jo išvykimo dieną, priešingai, bent kaip jis įsivaizdavo, nei Havilando namuose.
Likus penkioms minutėms iki išvykimo tėvas pasikvietė Brenaną į savo darbo kambarį. Jiems nebūtų pakakę laiko bent išlenkti taurelę, bet jie net nebuvo vienu du. Kartu buvo Havilandas, atvykęs jo paimti. Atsisveikindamas Londone tėvas tarė:
– Neužsikrėsk sifiliu. Žinai… – sumikčiojo jis nejaukiai. Vyras taip ir neapsiprato su tėvo vaidmeniu. – Dėl viso pikto.
Brenanas labai gerai girdėjo tai, kas liko nepasakyta: dėl viso pikto, jei tavęs prireiktų, jei tavo brolis su ta baikštuole Matilda neatliktų jiems priklausančio darbo. Paskui tėvas mirktelėjęs įspraudė jam į delną pluoštą prancūziškų laiškų.
Tėvo komentaras visiškai neatitiko jo deklaruojamos seksualinės atsakomybės. Nors turbūt nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Net tada, kai tėvas juo domėjosi, norėjo būti jo draugas, o ne šeimos galva. Bet Brenanas slapčia vylėsi… Šiaip ar taip, jo nebus mažiausiai metus, gal ir ilgiau. Brenanui būtų labiau patikę, jei atsisveikinimas būtų skambėjęs taip: Myliu tave, pasiilgsiu, saugok save.
Galbūt Nolanas buvo teisus. Vieną vakarą kaip reikiant įkaušęs draugas iškėlė hipotezę, kad Brenanas seksu mėgina užpildyti tuštumą savo gyvenime. Nolanas mėgo girtis studijuojantis žmogiškąją prigimtį. Tada Brenanas tik nusijuokė, nes juoktis buvo lengviau nei pripažinti tiesą. Niekam nepatinka pripažinti savo trūkumus.
Arčeris nuvedė žirgą prie paskubomis suręstų ėdžių, kiti trys draugai sustojo prie laivo borto. Nolanas iš vienos pusės, Havilandas iš kitos. Anglijos krantai tolo horizonte. Nolanas metė šnairą žvilgsnį į Brenaną ir šelmiškai šyptelėjo.
– Taigi… – nutęsė jis. – Klausimas ne kur buvai, o ar ji buvo to verta?
Brenanas nusijuokė, nes sunku pripažinti klaidas, ypač savąsias.
– Kaip visada, Nolai, kaip visada, – atsakė tyliai Anglijai dingstant iš akių. Mintyse jis kėlė tostą už dar vieną sėkmingą pabėgimą.
~2~
Kardamilis, Graikijos Peloponeso pusiasalis, – 1837 m. ankstyvas pavasaris
