jai norėdavosi būti tik Patra, priklausyti tik sau, atsiduoti savo norams ir įgeidžiams nepaisant to, ko iš jos reikalauja aplinkiniai.
Brenanas Karas nusilenkė ir pridėjo ranką prie krūtinės.
– Aš Brenanas Karas.
Patra skambiai nusijuokė.
– Žinau. Visi žino.
Jis irgi nusijuokė ir plačiai šypsodamasis padavė jai ranką.
– Vadinasi, esame pažįstami. Pažadėjau Konstantinui, kad tave palinksminsiu. Ar suteiktum man garbę ir su manimi pašoktum? – Jis pasilenkė taip arti, kad ji vėl užuodė jo muilo aromatą, ir pridūrė: – Manau, tai užtvirtintų mano pabėgimo priežastį.
Patra pagalvojo, kad jis pats to nežinodamas užtvirtins ir jos priežastį, ir padavė jam ranką. Jos noras bent trumpam išsipildys. Ji bent kelias minutes bus tik Patra. Kas blogiausio gali nutikti?
~3~
Brenanui per minią išvedus Patrą į šokių aikštelę pirmas žodis, moteriai atėjęs į galvą, buvo saugumas. Patra Tspiras buvo saugi. Ji iš jo nesitikėjo nieko daugiau nei ši akimirka, nes pati kaip ir jis ieškojo tik priebėgos. Brenanas tai suprato iš jos akių, kai susitiko jųdviejų žvilgsniai. Jie pasiruošė šokiui. Brenanas uždėjo ranką jai ant liemens. Ji savąją uždėjo jam ant peties. Jiems susiglaudus, Patrą užplūdo raminantys levandų ir šalavijų aromatai. Brenanas jai plačiai nusišypsojo.
– Įspėju, kad ketinu priversti tave apsigalvoti.
– Dėl ko? – nusijuokė Patra ir blykstelėjo tamsiomis akimis. Mintis, kad ji gali flirtuoti, Brenanui buvo labai netikėta. Turguje ji visada atrodydavo labai romi. Neprisiminė, kad būtų matęs ją šypsantis.
Užgrojus muzikai, Brenanas ėmė vesti juos greito kaimo šokio žingsneliu neatplėšdamas nuo jos akių. Gal jis ir nebuvo pasiruošęs įžūliam jos atsakymui, bet irgi mokėjo būti įžūlus.
– Tu nenori čia būti, – tarė jis draugiškai šypsodamasis ir pamerkė akį.
Išgirdusi tiesą našlė nuraudo, bet sukdamiesi ratu nė vienas nenusuko žvilgsnio.
– Ar buvo taip akivaizdu? – vėl nusijuokė Patra, tik šįkart truputį uždususi. Karamelinės garbanos užkrito jai ant veido. Dabar ji neatrodė tokia griežta.
Brenanas išsišiepė dar plačiau.
– Ne tiek akivaizdu kaip po krūmu paslėpta baklava.
– O, ne, tu mane pričiupai! – juokais sudejavo ji.
– Nemėgsti baklavos? – pajuokavo Brenanas.
– Trečios lėkštės buvo per daug, – atsakė ji juokdamasi ir jis ją apsuko taip netikėtai, kad ji vos neaiktelėjo. Jei jis ką nors ir sugeba, tai šokti. Tiesą sakant, jis sugebėjo du dalykus ir paprastai vienas vesdavo prie kito, bet tik ne šiąnakt. Patra Tspiras sau priminė, kad ji saugi. Ji buvo tyli našlė, atsidavusi velionio vyro atminimui. O Brenanas sunkiai galėjo patikėti, kad jo glėbyje ta pati moteris, kurią iš tolo stebėjo prieš kelias minutes.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
