viskas išsipildė.
Regis, Kristės istorija pranoko net pačios Pelenės.
Staiga kažkas pabeldė į kambario Gerhardų dvare duris.
– Kriste? – pasigirdo vyriškas balsas. Mergina išsyk sumojo, jog tai Hedlis – Verno pusbrolis ir vienas iš pabrolių.
– Prašom, – atsiliepė Kristė.
Kristei patiko Hedlis. Jis buvo keleriais metais jaunesnis už Verną, labai linksmas ir nerūpestingas vaikinas. Hedlis buvo aukštesnis už daugelį Gerhardų šeimos vyrų, raumeningas, patrauklus, šviesiais, kaktą dengiančiais plaukais.
Hedlis gyveno Bostone, tačiau dažnai lankydavosi Čikagoje. Kartais apsistodavo Gerhardų dvare, kartais – viešbutyje. Kristė spėjo, jog pastarąjį variantą Hedlis renkasi tada, kai nori permiegoti su mergina. Doloresa, Verno motina, labai religinga ir nė už ką neleistų sūnėnui ištvirkauti šeimos namuose.
Durys atsivėrė ir Hedlis įėjo į erdvų, prabangiai įrengtą kambarį. Kristė nakvojo čia, Vernas praleido naktį savo bute miesto centre. Kristė jautėsi labai senamadiška, nes kelias pastarąsias savaites nakvojo atskirai nuo būsimojo vyro. Be jokios abejonės, tai buvo Doloresos reikalavimas, su kuriuo Vernas nenoriai sutiko.
Hedlis stabtelėjo. Tada uždarė duris ir nužvelgė Kristę nuo galvos iki kojų.
– Kas? – paklausė mergina tikrindama, ar nepamiršo kokios nors svarbios detalės.
– Atrodai tiesiog nuostabiai, – žavėjosi jaunikio pusbrolis.
Kristė nusijuokė.
– Tikiuosi, – mergina išskėtė rankas ir pridūrė: – Ar bent įsivaizduoji, kiek visa tai kainavo?
Hedlis kandžiai šyptelėjo.
– Teta Doloresa neperka pigių daiktų.
– Jaučiuosi lyg išnaudotoja, – staiga Kristę nutvilkė bloga nuojauta.
– Kodėl? – labai ramiai pasiteiravo Hedlis ir priėjo arčiau.
– Nes užaugau vidutiniame, niekuo neišsiskiriančiame miesto rajone.
– Tu nepasirengusi įsilieti į mūsų šeimą?
Kristė apsisuko ir dar kartą pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Ši prabangiai apsirengusi moteris atrodė visiškai svetima. Kristė jautėsi lyg nesavame kailyje.
– O ar jūs pasirengę mane priimti? – atrėmė ji.
– Jei tik tu šito nori, – atsakė Hedlis.
Jųdviejų žvilgsniai susitiko veidrodyje.
– Bet dar ne vėlu, – pridūrė jis.
– Kam ne vėlu?
– Apsigalvoti, – rimtai atsakė Hedlis, bet jis tikriausiai juokavo.
– Tu blogai mane supratai, – Kristė nenorėjo atšaukti vestuvių. Ji nė nesvarstė tokios galimybės. Mergina nesuprato, kaip šis pokalbis pasisuko tokia absurdiška linkme.
– Atrodai išsigandusi, – pridūrė Hedlis.
– Bijau vestuvių. Galbūt eidama prie altoriaus suklupsiu. Bet pati santuoka man nekelia jokios baimės.
Juk Kristė išteka už Verno – protingo, sumanaus, galantiško vyro. Vernas investavo į Kristės verslą, pristatė ją aukštuomenės atstovams, nuskraidino į Niujorką bei Paryžių. Vernas Gerhardas yra nuostabiausias vyras pasaulyje.
– O kaip Verno tėvai? – neatlyžo Hedlis.
Kristė šyptelėjo.
– Aš jų šiek tiek baiminuosi.
Hedlis atsipalaidavo ir taip pat nusišypsojo.
– O kas jų nesibaimintų?
– Nepažįstu nė vieno tokio žmogaus.
Manfredas Gerhardas – tikras darboholikas, visiškai neturintis humoro jausmo. Jis buvo griežtas, reiklus, turėjo šaižų balsą ir nepakenčiamas manieras. Doloresa, jo žmona, tikra aukštuomenės dama. Jai labai rūpėjo socialinė padėtis bei pinigai, bet jei atsidurdavo viename kambaryje su Manfredu, visada šokdavo pagal jo dūdelę.
Kristė nepakęstų, jei Vernas elgtųsi kaip Manfredas, – tuojau išrėžtų viską, ką mano. Laimė, Vernas visiškai kitoks. Jis nepasielgtų taip kaip jo tėvas. Iki šiol Kristė nepastebėjo nė menkiausio tėvo ir sūnaus panašumo.
– Vernas labai artimas tėvams, – vėl prašneko Hedlis.
Jis įdėmiai pažvelgė į Kristę ir mergina staiga pagalvojo, jog Verno pusbrolis skaito jos mintis.
– Vernas nori įsigyti butą Niujorke. – Kristei ši idėja patiko – tokiu būdu Vernas nebus taip arti savo šeimos. Nors jis labai mylėjo tėvus, Kristė visai netroško kiekvieną sekmadienio vakarą lankytis pas Gerhardus.
– Patikėsiu tik tada, kai pamatysiu savo akimis, – nepatikliai mestelėjo Hedlis.
Kristė žinojo, jog Vernas jau tvirtai apsisprendė įsigyti butą.
– Be to, Niujorke galėsiu plėsti savo verslą, – pridūrė Kristė.
– Tikrai neapsigalvosi? – neatlyžo jaunikio pusbrolis.
– Ne, – Kristė atsisuko į Hedlį. – Kodėl klausi? Kodėl tau išvis tai rūpi?
– Galbūt noriu tave atimti iš Verno.
– Labai juokinga.
Hedlis trumpam susimąstė, tačiau netrukus atsainiai gūžtelėjo pečiais.
– Aš irgi keistai jaučiuosi šioje šeimoje.
– Na, tavo padėtis kitokia. Tu jau priklausai Gerhardams.
Hedlis pažvelgė Kristei tiesiai į akis.
– Vadinasi, tvirtai apsisprendei?
– Be jokios abejonės. Aš myliu Verną, o Vernas myli mane. Kitkas nesvarbu.
Hedlis pritariamai linktelėjo.
– Supratau. Jei negaliu tavęs atkalbėti, tada pasakysiu, kad limuzinas jau laukia apačioje.
– Jau laikas? – Kristei nudiegė paširdžius.
Mergina įtikinėjo savo, jog tai visiškai normalu. Netrukus ji žengs prie altoriaus kelių šimtų žmonių akivaizdoje – vestuvėse dalyvaus Verno tėvai ir visa Čikagos grietinėlė. Tokios vedybų ceremonijos bijotų bet kuri nuotaka.
– Tu išbalusi, – tarė Hedlis.
– Jau sakiau, bijau suklupti eidama prie altoriaus.
