tiek galiu tau padėti, – siūlėsi Hedlis.
– Negali. Privalai stovėti prie Verno. Jei lydėsi mane prie altoriaus, pamergių bus daugiau nei pabrolių. Jei Doloresa tai pastebės, ją ištiks širdies smūgis.
Hedlis pasitaisė švarko rankoves.
– Manau, tu teisi.
Kristė jau įsivaizdavo šešias pamerges mėlynomis suknelėmis, išsirikiavusias prie altoriaus. Visos rankose laikys baltų ir mėlynų gėlų puokšteles, labai panašias į didžiulę nuotakos puokštę iš rožių ir bijūnų. Doloresa ją pati užsakė Kristei. Puokštė labai sunki, tačiau būsimoji anyta merginą patikino, jog šios vedybos – svarbus įvykis ir nuotakos puokštė turi būti matoma iš tolo. Gal ji bus tokia didelė, kad ją bus galima pastebėti net iš Marso?
– Ar jau atvežė puokštę? – paklausė Kristė slapta vildamasi, kad nereikės po visus namus tampyti tos sunkenybės.
– Taip. Tavęs jau laukia apačioje – nori padaryti keletą nuotraukų prieš važiuojant į bažnyčią.
– Na ką, atėjo lemtinga akimirka, – gūždamasi tarė Kristė.
– Galime viską pakeisti, – pasiūlė Hedlis. – Nesunkiai pabėgtume pro rožių sodą.
– Užsičiaupk.
Hedlis nusivaipė.
– Gerai jau gerai, tyliu.
Kristė šiandien ištekės. Viskas taip greitai. Jungtuvių ceremonija bus labai iškilminga. Ką jau kalbėti apie nepakartojamą Gerhardų šeimynėlę. Šiandien merginai tereikia nueiti prie altoriaus, ištarti sutinku ir nepamiršti šypsotis.
Jau šį vakarą Kristė taps ponia Gerhard. O rytoj tokiu metu jau bus prie Viduržemio jūros, kur praleis įspūdingą medaus mėnesį. Privatus šeimos lėktuvas nuskraidins jaunavedžius į Europą, ten jų lauks prabangi jachta, atitinkanti Gerhardų šeimos socialinę padėtį.
Hedlis ištiesė ranką ir Kristė trumpam į jį atsirėmė. Mergina jautė, jog šią akimirką jai iš tiesų reikia palaikymo.
– Susitiksime bažnyčioje, – galiausiai pasakė jaunikio pusbrolis.
Kristė gali tai padaryti. Ir padarys. Nebėra kelio atgal. Ir šis jaudulys suprantamas – netrukus merginos gyvenimas visiškai pasikeis.
Džeksonas apsivilko brangų smokingą, švariai nusiskuto barzdą, susišukavo ir atvyko prie Šv. Luko katedros šiaurinėje Čikagos dalyje – apsimetė vestuvių svečiu. Buvo labai graži birželio diena. Paskutiniai svečiai ką tik įėjo vidun, prie pagrindinių durų išsirikiavę stovėjo pabroliai. Verno Gerhardo niekur nesimatė – greičiausiai užtruko prieangyje su vyriausiuoju pabroliu laukdamas Kristės Kordi.
Per pastarąsias tris dienas Džeksonas labai daug sužinojo apie Kristę. Pasirodo, ji ne tik graži, bet ir kūrybinga bei darbšti.
Kristė augo kukliame bute tik su motina. Trentas Kordis, jos tėvas, kartais ją aplankydavo ir teikė nedidelę piniginę paramą. Kristė baigė valstybinį universitetą, vaizduojamųjų menų specialybę. Studijuodama aukštojoje mokykloje neteko motinos – ji žuvo automobilio avarijoje.
Baigusi studijas Kristė įsidarbino moteriškų drabužių parduotuvėje. Džeksonas įtarė, jog po darbo mergina kūrė papuošalus.
Taigi, Kristė buvo niekuo neišsiskirianti mergina, gyveno visiškai įprastai, bet vieną dieną sutiko Verną. Keisčiausia, jog Kristės tėvas buvo nuteistas už sukčiavimą. O gal nereikėtų tuo stebėtis? Šiame mieste apstu nusikaltėlių, o vienas jų – artimas Džeksono giminaitis.
Apie Verną ir kitus Gerhardus rinkti informaciją buvo kur kas sunkiau. Žiniasklaida Gerhardus liaupsino, reporteriai atsisakė padėti. Šeima turėjo privatų verslą – Gerhardų korporaciją. Įmonę dar trečiajame dešimtmetyje įsteigė Verno prosenelis: iš pradžių tai buvo metalo dirbinių parduotuvė, dabar – nekilnojamojo turto bei investicinė kompanija.
Nors Gerhardų korporacijos pelnas buvo didžiulis, Džeksonui nepavyko aptikti jokių sukčiavimo pėdsakų. Gerhardai puikiai mokėjo ištaikyti laiką – įsigydavo nekilnojamojo turto labai žemomis kainomis, o po kelių mėnesių tų objektų kainos dėl rinkos pokyčių pakildavo kelis kartus. Džeksonas tuo susidomėjo, bet pavieniai pavyzdžiai dar nieko neįrodo. Tuo labiau jog Gerhardai vynioja Kristę aplink pirštą.
Nors Trentas negalėjo tuo patikėti, regis, Kristė ir Vernas nuoširdžiai myli vienas kitą.
– Jam labai pasisekė, – pasigirdo vieno iš pabrolių, stovinčių ant katedros laiptų, balsas, jis prikaustė Džeksono dėmesį.
– Aš jai beveik pasakiau tiesą, – mestelėjo kitas pabrolys. Jis atrodė gerokai jaunesnis už kitus. Turėjo išraiškingas rudas akis – skiriamąjį Gerhardų šeimos bruožą. Jis buvo aukštesnis už kitus pabrolius ir neabejotinai jaunesnis už Verną. Šio pabrolio šukuosena buvo lyg roko grupės muzikanto.
– Kam to reikia? – įsiterpė trečiasis pabrolys. Šis vyras buvo žemas, pliktelėjęs, be to, kreivai užsirišęs kaklaraištį. Džeksonas atpažino Verno svainį.
– Nemanai, kad ji nusipelnė žinoti? – paklausė jaunesnis pabrolys.
– Kurių galų? Kristė – tikras saldainiukas, – pareiškė plikis. – Ar matėt jos kūną? O, brolyti!
– Taip, vien jos užpakalis ko vertas, – šaipydamasis pridūrė kitas pabrolys.
– Nieko sau, – burbtelėjo Džeksonas. Galbūt Gerhardai ir yra pasakiškai turtingi, tačiau nieko neišmano apie geras manieras.
– Tai kam Vernui reikia Greisės? – žvalgydamasis aplink kalbėjo jaunesnis pabrolys. – Jis privalo nutraukti tą šlykštų romaną.
– Nori, kad jis pasitenkintų viena moterimi? – paklausė kažkuris pabrolių.
– Iki pat gyvenimo galo? – valiūkiškai pridūrė kitas.
– Taip, net man būtų labai sunku su viena paukštyte. Kartais reikia ramios merginos, sykiais – tikros ristūnės, – prunkšdamas kalbėjo storulis.
– Taip, kaip tik dėl šios priežasties tu duodiesi su Leise Heniberi.
– Leisė ir jos iškilumai…
Kiti pabroliai pratrūko juoktis.
– Vernui labai pasisekė, – kraipydamas klubus atžariai tarė pirmasis pabrolys.
– Be jokios abejonės, – sutiko plikis. – Kristė – tikra dama, o Greisė – mergužėlė laisvalaikiui.
– Kristė viską sužinos, – neatlyžo keistai susišukavęs pabrolys.
– Jei neišpliurpsi, nesužinos, – įspėjamai pagrasino pirmasis.
Džeksonas norėjo pats viską pasakyti Kristei. Regis, Vernas – tikras kiaulė. Jo draugužiai – neką
