plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis. Ji viena iš nedaugelio išsaugojo darbo vietą po „Muro detalių“ bankroto. Į įmonę atvyko bankroto administratoriai ir atleido beveik visus. Dirbti liko tik žmogiškųjų išteklių komanda, ji turėjo pasirūpinti administraciniais reikalais, kurių atsiranda uždarant įmonę. Lilė žinojo ir pati greitai liksianti bedarbė – po dviejų dienų jos darbo sutartis nustos galioti.
Vikė jau sagstė Benui striukę, nes Lilė pakeliui į darbą nuvesdavo berniuką į darželį.
Buvo gaivi pavasario diena. Lilė gailėjosi, kad prieš išeidama iš namų nesusirišo plaukų, nes pučiant vėjui teko nuolat braukti juos nuo akių. Deja, ją kamavo nemiga, tad rytą būdavo sunku išsiristi iš lovos ir susiruošti į darbą. Merkdavosi akys ir ji dažnai vėluodavo.
Sužinojusi, kad Bastjenas Zikosas perpirko žlugusį jos tėčio verslą, Lilė labai stengėsi nuslėpti blogą nuojautą. Ji vienintelė į naująjį savininką žvelgė nepalankiai. Bankroto administratoriai džiūgavo, kad atsirado pirkėjas, o Lilės tėtis ir kiti ilgamečiai darbuotojai tikėjosi, kad naujasis savininkas pasamdys dalį darbuotojų, netekusių pragyvenimo šaltinio užsidarius „Muro detalėms“.
Tik Lilė, kuriai kartą teko pajusti šaltą Bastjeno jėgą ir negailestingumą, buvo kupina pesimizmo. Ji nemanė, kad graiko atvykimas atneš bendruomenei gerų naujienų.
Iš tiesų jei koks vyras ir gąsdino Lilę, tai Bastjenas Zikosas. Ją neramino visi šio aukšto, labai gražaus graiko bruožai: išvaizda, kalbos maniera, viršenybės demonstravimas. Bastjeno požiūris į gyvenimą Lilei buvo visiškai svetimas, tad ji skubiai nuo jo pasitraukė. Tačiau tada su siaubu suprato, kad toks elgesys tik skatina Bastjeną siekti tikslo.
Nors Lilei buvo vos dvidešimt treji, ji visą gyvenimą nepasitikėjo įžūliais saldžialiežuviais gražuoliais. Buvo įsitikinusi, kad jie tik pučia miglą ir apgaudinėja partneres. Juk ir jos tėtis kadaise buvo toks – užkietėjęs svetimautojas, kurio paklydimai labai liūdino jos velionę mamą.
Lilė stengėsi negalvoti apie tuos sunkius metus. Tada ji pradėjo nekęsti tėvo. Atrodė, jog negalima juo pasitikėti ir palikti su jokia moterimi – nei su mamos draugėmis, nei su jo biuro darbuotojomis. Laimė, taip elgtis jis liovėsi, kai susipažino su Vike. Tada Lilė sugebėjo užmegzti naują, daug glaudesnį ryšį su tėčiu. Tik kai Robertas Muras nurimo, dukra sugebėjo atleisti jam už praeities poelgius ir vėl ėmė jį gerbti.
Kita vertus, Bastjenas tikrai buvo nelinkęs kurti šeimą. Jis mėgavosi mergišiaus reputacija. Bastjenas buvo užkietėjęs Kazanova ir to nesigėdijo. Jis buvo pripratęs tuoj pat gauti jam patinkančią moterį. Buvo turtingas, sumanus ir labai gražus. Moterys kaip lapai krito jam po kojomis ir bėgo pas jį vos pamojus pirštu. Tačiau Lilė nuskuodė į kitą pusę. Ji nenorėjo, kad vyras, trokštantis tik jos kūno, sudaužytų jai širdį ir pamintų garbę.
Lilė sau priminė, kad yra verta daugiau, tikrai daugiau. Taip ji save tikino ir jiems pirmą kartą susitikus prieš dvejus metus. Lilė norėjo mylinčio, rūpestingo vyro – tokio, kuris liktų šalia ištikus nelaimei.
Bastjenas Zikosas labai stipriai traukė Lilę. Jai tai buvo tikras košmaras ir mergina atsisakė pripažinti, kokius jausmus jam puoselėja ar pasiduoti jo traukai. Tačiau net ir dabar, praėjus dvejiems metams, prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė jį triukšmingame aukciono kambaryje. Bastjenas… Aukštas, tamsus ir pribloškiantis, kerintis nuostabiomis rudomis akimis su ilgomis blakstienomis.
Lilė apsilankė aukcione norėdama įsigyti pakabutį, kuris kadaise priklausė jos mamai. Nežinodama, kad Lilei šis papuošalas toks brangus, Vikė nusprendė jį parduoti. Lilė tikėjosi tyliai įsigyti jį aukcione. Ji nenorėjo Vikei atskleisti, kad labai nuliūdo, kai tėtis kadaise neapgalvotai atidavė visus velionės žmonos papuošalus savo tuometinei merginai.
Pirmasis žmogus, kurį tądien išvydo Lilė, buvo Bastjenas. Tamsūs plaukai krito jam ant akių, įdegusio veido profilis buvo įsitempęs. Bastjenas kažką apžiūrinėjo paėmęs į rankas, kombinezonu vilkintis aukciono darbuotojas stovėjo šalia atviros vitrinos. Nusiųsta prie tos pačios vitrinos Lilė labai nustebo pamačiusi, kad Bastjenas rankoje laiko suspaudęs jos motinos pakabutį – sidabrinį jūrų arkliuką.
– Ką su juo darai? – savininkiškai paklausė Lilė.
– O koks tavo reikalas? – tiesmukai atkirto Bastjenas, pakėlė akis ir užhipnotizavo ją kvapą gniaužiančiomis tamsiai rudomis akimis su tankiomis, riestomis blakstienomis.
Tos sekundės dalies užteko, kad Lilė imtų Bastjeną laikyti ne tik gražiu, bet stebuklingai žaviu. Jai pritrūko oro, širdis ėmė daužytis, tarsi ji stovėtų ant bedugnės krašto.
– Jis priklausė mano mamai.
– O iš kur jinai jį gavo? – Bastjeno klausimas sutrikdė Lilę.
– Buvau kartu su ja, kai nusipirko jį bagažinių turguje prieš beveik dvidešimt metų, – paaiškino Lilė, nors ją ir išgąsdino Bastjeno klausimas bei žvilgsnis.
– Mano mama maždaug tada jį pametė kažkur Londone, – lėtai, susimąstęs tarė Bastjenas sodriu balsu, kuris privertė Lilę suvirpėti. Jis apsuko pakabutį ir parodė kitoje pusėje išgraviruotas dvi A raides, supamas širdies apybrėžų.
– Mano tėtis Anatolis įteikė šį papuošalą mano mamai Atėnei. Koks neįtikėtinas atsitiktinumas, kad jis priklausė mūsų abiejų mamoms.
– Neįtikėtinas, – trūkčiojamai sutiko Lilė, ją glumino ne tik Bastjeno pasakojimas, bet ir artumas. Jis buvo visai greta, tad Lilė galėjo matyti trumpus barzdos plaukelius ant stipraus žandikaulio ir užuosti aštrų citrusinių kvepalų aromatą. Lilė giliai įkvėpė, skubiai žengė atgal ir atsitrenkė į praeinantį žmogų.
Bastjenas ištiesė ranką ir sulaikė Lilę, kad ši nepargriūtų. Ilgi jo pirštai suspaudė jos petį tarsi metalinės žnyplės ir padėjo atgauti pusiausvyrą.
Lilė vėl krūptelėjo. Pažvelgusi į graiką nuraudo, ėmė tankiau kvėpuoti, o karštis išplito į slapčiausias kūno vieteles.
– Ar galėčiau ir aš apžiūrėti pakabutį, kol jis neatsidūrė vitrinoje? – paprašė ji ir atkišo ranką.
– Nėra prasmės žiūrėti. Ketinu jį įsigyti, – sausai pareiškė Bastjenas.
Lilė kietai sukando dantis ir pasijuto taip, lyg būtų gavusi antausį.
– Aš taip pat, – piktai atšovė ji.
Nenoromis Bastjenas įdėjo pakabutį Lilei į delną. Kai mergina pažvelgė į papuošalą, akyse suspindo ašaros, nes mama labai mėgo šį dailų niekutį ir dažnai puošdavosi juo vasarą. Jis pažadino Lilei kelis laimingus vaikystės prisiminimus.
– Išgerkime kavos, – pakvietė Bastjenas imdamas pakabutį iš Lilės ir grąžindamas laukiančiam darbuotojui.
Lilė nustebusi pažvelgė į vyrą.
– Tai nelabai tinkama, – išspaudė. – Juk varžysimės dėl to paties pirkinio.
– O gal aš sentimentalus. Gal noriu sužinoti, kur visus šiuos metus buvo šis papuošalas.
Bastjenas
