atsiprašau, kad apkalbėjau tau negirdint ir gailiuosi tave įskaudinęs, Šėja. Nenorėjau. Prisiimu visą atsakomybę už palaidą liežuvį. Ne pats gražiausias mano poelgis, labai atsiprašau.
Šėja žiūrėjo tiesiai pro jį ir nieko nesakė, todėl jis lėtai pakilo, padėjo ant spintelės buto raktus. Rorė pažvelgė į palūžusią, beviltiškai liūdną seserį ir sugriebusi Maką už rankos ištempė jį į koridorių, jautėsi taip, kad pilkos jos akys turėjo žaibuoti.
Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, jis kilstelėjo platų petį.
– Juk sakiau, kad prisikiaulinau, – tarė.
– Tai čia atėjai padėti ir man apsikiaulinti? – tėškė ji galvodama apie bučinį, kurio nebuvo, pyktis gniaužė gerklę.
Makas sumirksėjo.
– Tiki ar ne, bet toks niekšas nesu. Net nežinojau, kad čia būsi.
– Ką tu sau galvojai, Makai? – nesveiko įtūžio apimta paklausė Rorė. Ji pyko dėl sesers, bet ir dėl to, kad pati ne mažiau pasitikėjo Maku. – Esi davęs ne vieną interviu, žinai, kaip veikia mikrofonai.
– Po velnių, iš viso negalvojau!
Rorei akyse pasirodė raudonos dėmės.
– Tu viską suplanavai? Ar tas skambus pokalbis – lengvas būdas nutraukti santykius su Šėja?
– Nors įkalčiai rodo priešingai, nesu toks blogas.
Rorė suprunkštė.
– Vos manęs neapkvailinai. Pirmiausia įskaudinai seserį, tada vos manęs nepabučiavai? Ką tai reiškia?
Makas šiurkščiai, piktai iškvėpė.
– Išėjęs iš tos spaudos konferencijos žinojau, kad man šakės… Gailiuosi to, ką pasakiau. Čia atėjau atsiprašyti Šėjos, bet radau tave…
– Vadinasi, buvai piktas, nusivylęs, o aš pasitaikiau po ranka. Kaip patogu nuleisti garą! – pertraukė jį Rorė.
Koridoriuje nuskambėjo vyriški keiksmai.
Rorė bakstelėjo jam pirštu į krūtinę.
– Kiek kartų apgaudinėjai Šėją? Tas poelgis su manimi pernelyg įgudusio žmogaus, negali būti pirmas kartas!
Raudonos dėmės dar labiau išsiplėtė, jai suspaudė krūtinę.
Makas žengė atbulas, jo akys piktai sužibo.
– Pasakysiu tik vieną kartą. Aš nė karto tavo sesers neapgavau. Ir dar, vaikeli, tu troškai mane pabučiuoti ne mažiau, nei aš tave! Prisiimu visą atsakomybę už tai, kad per nacionalinę televiziją pasirodžiau kaip niekšas, bet už tai, kas vos nenutiko čia, visos kaltės neprisiimsiu.
Rorę prislėgė kaltė. Ji žinojo, kad Makas teisus, ir dėl to širdo. Nenorėjo prisiimti nė dalelės kaltės, daug lengviau būtų dėl visko kaltinti jį vieną: už tai, kad yra toks gundantis, kad priverčia ją norėti to, ko norėti ji neturi teisės.
Makas persibraukė ranka plaukus.
– Paklausyk, gal tegul viskas aprimsta, o paskui aš tau paskambinsiu. Pasikalbėsime prie kavos. Viską išsiaiškinsime?
Pratęsime ten, kur baigėme?
To tai nebus. Rorė tikrai nesusitikinės su tuo, kuris draugavo – miegojo – su jos seserimi, ir vos jos neišdavė. Su vyru, taip išvedusiu Rorę iš proto, kad vos neapgavo savo sesers. Makas būtų ją pabučiavęs, jei ji nebūtų sustabdžiusi. Jis būtų buvęs neištikimas Šėjai… tuo Rorė buvo šventai įsitikinusi.
Juo Rorė niekada negalės pasitikėti.
Niekada.
– Nesivargink. Man neįdomu, – Rorė apėjo Maką, atidarė duris ir pamojo jam išeiti. – Drožk. Šiandien ir taip sukėlei tiek sumaišties, kad visam gyvenimui užteks.
Makas dar kartą keistai pažvelgė ir pasišalino iš seserų Kid gyvenimo. Puikiai nusikračiau, – pagalvojo Rorė. Joms tikrai nereikia apgaviko ir pasalūno.
Atsisukusi Rorė pamatė virtuvės tarpduryje stovinčią seserį. Šėja girdėjo kiekvieną jų pokalbio žodį. Vadinasi, ji nutraukė bučinį. Šį kartą. Bet tiesa lieka tokia pat: ji geidė seseriai priklausančio vyro, geidė iki skausmo. Jos abi suprato, kad Rorė tokia pat niekinga, kaip jos tėvas – to nė viena nesitikėjo. Šėja ketino nunerti seseriai odą ir Rorė jautėsi to nusipelniusi.
– Judu vos nepasibučiavote? Turėjai progą?
Žiūrėdama į seserį Rorė meluoti negalėjo:
– Taip. Labai atsiprašau.
– Gerai. Dėkui, kad jo atsikratei, – tarė Šėja tvirtu lediniu balsu. – O dabar nešdinkis iš mano buto ir mano gyvenimo.
1
Maždaug po dešimties metų…
Sausakimšoje Šv. Katerinos ligoninės kavinukėje, žongliruodama segtuvų krūvele, rankine ir didžiuliu mėlynių kokteiliu, Rorė prasibrovė prie mažo stalelio greta lango. Numetusi segtuvus ant stalo ji gurkštelėjo mėlynių skonio gėrimo ir atsitraukusi kėdę susmuko ant jos. Jau nuo septintos ryto ji buvo ant kojų, papietauti nepavyko, todėl dabar energijos atsargos buvo išsekusios. O reikia apžiūrėti dar du pacientus. Jei pasiseks, namo sugrįš prieš aštuonias.
Labai anksti. Tikra palaima.
Suskambo mobilusis ir Rorė pašnairavo į ekraną, bet pamačiusi sesers vardą nusišypsojo.
– Atleisk, kažkas ateina. Tuojau tau atskambinsiu, – prieš padėdama ragelį tarė Šėja.
Rorė nusišypsojo: kaip gera, kad jos tokios artimos – tikras stebuklas, turint omeny tą Makaskilo incidentą. Mako išsiskyrimas su Šėja sukėlė tikrą audrą žiniasklaidoje: juk buvo įsipainiojęs vienas iš trijų pagrindinių „Mavericks“ žaidėjų. Tai buvo katalizatorius, skatinęs miestą domėtis viskuo, kas susiję su Maku, Kvinu ir Keidu.
Šėja išgyveno tikrą beprotybę: žurnalistai ir fotografai ją persekiojo, ištisus mėnesius nedavė ramybės. Jos gyvenimas virto pragaru. Deja, su Rore kalbėtis sesuo atsisakė ir žiniasklaidos puolimą atlaikė viena. Šėja sulyso ir, kaip Rorė sužinojo po kelerių metų, vos nepalūžo. Rorė labai džiaugėsi, kad ta sumaištis liko praeityje, kad joms neberūpėjo ištvirkęs ledo ritulio komandos kapitonas, dėl kurio tikrai neverta prarasti ramaus miego, o tuo labiau – sesers.
Tačiau kartkartėmis Rorė vis tiek negalėdavo užmigti ir galvodavo apie Maką. Ji atsiduso. Makas – jos svajonių vyras, apie kurį ji galvodavo likusi viena ir – gėda pripažinti – vis dar geidė jo. Ji domėjosi juo, svajojo apie jį, ir dėl to pati ant savęs niršo.
Niekšas.
Mobilusis vėl suskambo,
