tau pasisekė. Kodėl jaudiniesi?
– Du tuzinai raudonų rožių? Kas žmonai – jau aštuonis mėnesius – siunčia du tuzinus raudonų rožių? Jis, ko gero, mane apgaudinėja.
Na štai ir vėl, – nusivylusi pagalvojo Rorė. – Išgėriau per mažai kavos, kad turėčiau jėgų tvarkytis su Šėjos nepasitikėjimu savimi. Ačiū, tėtuk, puikiai padirbėjai, visiškai sugadinai dukterų meilės reikalus.
Rorė siurbtelėjo per šiaudelį galvodama, kad jiedvi su Šėja į gyvenimą ir meilę žiūri visai skirtingai. Ji seniai atsisakė minties atiduoti širdį kokiam nors vyrui, o štai Šėja nepasidavė, tebetikėjo meile. Todėl galų gale pasičiupo, kaip pati manė, paskutinį gerą vaikiną visame mieste. Deinas buvo ramus ir stiprus, sugebėjo taikstytis su Šėjos nepasitikėjimu, todėl Rorei jis patiko vis labiau.
– Jis tikrai turi romaną. Niekas negali tiek dirbti, kiek jis, – nerimavo Šėja.
– Šėja! Princese! – pertraukė sesers burbėjimą Rorė. – Liaukis kankinusis, iš proto išeisi. Tu – nuostabiai graži blondinė, buvusi manekenė ir vis dar atrodai verta milijono dolerių. Deinas tave vedė, o tu pasižadėjai juo tikėti.
Šėja atsiduso.
– Pasižadėjau, tiesa.
– Pažiūrėk į vestuvių nuotraukas. Juk matai, kaip jis į tave žiūri… tarsi tu būtum jo mėnulis ir žvaigždės. Viskas tobula.
Nors romantiką Rorė vertino ciniškai, vis tiek apimdavo pavydas kiekvieną kartą, kai Deinas meile spindinčiomis akimis pažiūrėdavo į seserį. Ką reiškia turėti žmogų, kuris taip myli ir yra pasiryžęs padaryti tave laimingą? Logiškai galvojant, rizikuoti neverta, bet… po galais, pamačius tą žvilgsnį, jai kaskart suspaudavo širdį.
– Deinas įpusėjo didžiulę bylą, kažkoks gaujų susišaudymas? Jis juk žmogžudysčių skyriaus detektyvas, o gėles siunčia norėdamas priminti, kaip tave myli.
– Tai nėra romano?
– Nėra jokio romano, Šėja.
O jei būtų – nors tikrai nėra, – Rorė nušautų Deiną jo paties ginklu.
Atsisveikinusi su seserimi Rorė parašė žinutę Deinui, pasiūlė skirti Šėjai truputį daugiau dėmesio (juodu su svainiu, siekdami suvaldyti Šėjos nepasitikėjimą, kuris galėjo nugramzdinti visus tris, veikė kaip komanda) ir pažvelgė į segtuvus. Reikia šį tą pasižymėti, perskaityti dviejų pacientų, su kuriais ketino susitikti, ligos istorijas.
Rorė taip troško savo asmeninės praktikos. Kreidono fizioterapijos pacientai ėjo pas ją vienas po kito lyg skardinės konvejeriu. Trūko laiko deramai pasirūpinti kiekvienu individualiai, Rorė skyrė pacientams tik tiek gydymo, kad to užtektų iki kito susitikimo. Kartais suabejodavo, ar iš viso yra jiems naudinga.
Jei turėtų savo kabinetą, viską darytų lėčiau, skirtų daugiau laiko, imtųsi intensyvesnės terapijos. Tačiau atidaryti savo kabinetą reikia pinigų, kurių ji neturi, ir patalpų, kurių negali sau leisti nuomoti. Todėl reikia toliau taupyti… Gal kada nors.
Vos spėjus atsiversti segtuvą, vėl suskambo telefonas. Šį kartą numerio ji neatpažino. Atsiliepė apdairiai ištardama „alio“.
– Rore? Čia Keidas Vebas iš Vankuverio „Mavericks“, kadaise labai seniai buvome susitikę.
Keidas Vebas? Ko, po galais, jis skambina?
– Prisimenu… labas. Kuo galiu padėti?
Keidas laiko negaišo ir aplink netrypčiojo.
– Vienas mano žaidėjas guli Šv. Katerinos ligoninėje, Anekso klinikoje, norėčiau, kad užmestum akį į jo kortelę, įvertintum sužeidimus ir pasakytum man, ką manai.
Rorė susiraukusi įtemptai galvojo.
– Keidai, juk „Mavericks“ turi savo fizioterapeutą. Žinau, nes mano viršininkai dėl sutarties su komanda galėtų nužudyti. Kodėl aš?
– Tu esi daug pasiekusi gydydama rimtas sportines traumas, – atsakė Keidas. – Ar padarysi, ko prašau? Žvilgtelėk ir pasakyk man, ką manai.
– Aš…
– Dėkoju. Paskambinsiu po poros valandų.
Rorė ketino pasakyti, kad turi pacientų, kad tai prieštarauja ligoninės politikai, bet nespėjo. Hmm! Po velnių, ji turi klausimų! Kas tas žaidėjas? Kurioje palatoje? Ar jis žino, kad Rorė turi ateiti? Ar Keidas suderino tai su jos valdžia?
Jis mane siutina, – pamanė ji ir atsistojusi susirinko daiktus. Sakoma, kad Keidas ir kiti du jo draugai galėtų sužavėti ir nekaltą rožę, ir celibato besilaikančią vienuolę. Na, dėl manęs gali nesivarginti, – pagalvojo Rorė ir susierzinusi atmetė galvą. Tai nereiškia, kad ji nepasiduotų, bet būtų labai negražu, jei jis bandytų.
Makai Makaskilai, tu beviltiškas kvaily, – mintyse bambėjo Rorė.
Pastarąjį dešimtmetį ji daug visko apie jį buvo pagalvojusi, kai kurias mintis išreikštų gerokai sultingesniais žodeliais, bet jausmas visada vienodas. Vis dėlto šiandien ji pirmą kartą per dešimt metų nesišaipė iš jo polinkio bėgioti nuo vienos gražios moters prie kitos ir nekraipė galvos, kad jis, tiesą sakant, toks pasileidęs.
Nors asmeninis Mako gyvenimas erzino, jai iš tiesų buvo jo gaila. Jis – nepaprastai talentingas žaidėjas, o dabar žiūrėdama į kortelę Rorė suprato, kad jo ranka sunkiai sužeista. Tokio lygio žaidėjui tai labai pavojinga.
– Rore, ką tu čia darai?
Stovėdama prie Mako lovos Rorė žvilgtelėjo per petį ir pamatė į privačią palatą įeinant geriausią savo draugą. Jei būtų įėjęs kas kitas, o ne Trojus, jai tektų rimtai aiškintis.
Nieko gero, – pagalvojo ji. Yra nustatytos paciento lankymo taisyklės, jai nederėtų būti Mako palatoje, skaityti jo traumos įrašų. Keido paprašyta ji turėjo atsisakyti, bet vis tiek atėjo pažeisdama taisykles. Kodėl Makaskilas ją taip veikia?
– Turiu pradėti aktyvinti raumenis, reikia kuo greičiau atkurti kraujo apytaką, – ryžtingai atsakė Rorė.
Ji fizioterapeutė ir linki, kad pacientas pasveiktų. Nors jis ir įskaudino Šėją. Net jei vos į jį pažvelgus širdis tebesidaužo į šonkaulius.
– Nesi paskirta jį gydyti, jei tave pagaus, klius abiem.
Trojus uždarė paskui save duris, gražus jo veidas buvo susirūpinęs.
– Prisiimsiu visą atsakomybę, – atšovė Rorė. – Sužeista jo ranka, Trojau. Ta pati, kuria privalo mušti ritulį į vartus čiuoždamas devyniasdešimties mylių per valandą greičiu.
– Tas vaikinas dažnai pasiekia ir daugiau kaip šimtą mylių per valandą, – kaip ji ir tikėjosi, pataisė Trojus, sporto fanatikas.
– Taigi, reikia tučtuojau treniruoti rankos raumenis, – atsakė Rorė.
