Tarsi būtų kažką nusprendusi. Pradėjo žingsniuoti priešinga kryptimi, nerangiais judesiais, kone pasidavusi panikai, tačiau netoli nuskubėjo, nes kelią jai pastojo būrys vyrų. Ji stabtelėjo, sudvejojo, judėjo pirmyn, lyg mėgindama rasti kitą kelią.
Zakas degė susidomėjimu, kurio seniai nejautė, o gal ir niekada. Nes apie šiuos žmones jis žinojo viena – visi jautėsi turį teisę ir nedvejojo… dėl nieko. Jie veržėsi vieni pro kitus, nepaisydami mandagaus elgesio. Todėl ji atrodė neįprastai, Zakas pasijuto staiga prabudęs ir maloniai nustebęs.
Rauzė jautė ne tik šlykščią baimę, bet ir palengvėjimą. Zako Valenčio niekur nematė. Dabar ji tetroško sprukti iš čia, iš šios tvankios salės, pilnos it povai spindinčių žmonių, kurie jai buvo svetimi. Tarp jų ji jautėsi lengvai prieinama mergina.
Ponios Lindon Holt stilistė priminė kariuomenės vadą – ji rėkė ant Rauzės dėl jos aprangos. Kai ji pamėgino paprieštarauti, moteris perliejo Rauzę nepermaldaujamu žvilgsniu:
– Aš gavau nurodymus, o tu vilksiesi tą suknelę.
Rauzė jautėsi pažeminta, pagalvojusi apie tai, kas buvo pasakyta stilistei: ji privalo atrodyti gerai, kad atkreiptų mano sūnaus dėmesį, ir nepadoriai, kad jis manytų, jog ji prieinama.
Ją vėl apėmė palengvėjimas, kad Zakas Valentis greičiausiai bus išėjęs. Dar kartą sau priminė, kad jis į ją nė nežvilgtelėtų. Tas vyras sau į porą rinkosi supermodelius, dėl Dievo meilės! O ne išblyškusias ir strazdanotas kambarines, dirbančias dideliuose namuose ir rezgančias bjaurias klastas.
Grupė vyrų vis dar neleido Rauzei praeiti, todėl ji sugniaužė kumščius, pasiryžusi skintis kelią, jei prireiktų.
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad neketini pulti Niujorko mero. Esu įsitikinęs, kad jis tave praleistų, jeigu mandagiai atsiprašytum.
Žemas ir seksualus balsas pasigirdo visai prie pat jos ausies. Išsigandusi Rauzė kaipmat apsisuko ir išvydo aukšto, tvirto vyro krūtinę. Turėjo kilstelti galvą, gerokai pakelti, kad pažvelgtų į veidą.
Jos širdis kone sustojo.
Net maža, juoda kaukė šio vyro nepaslėpė.
Zakas Valentis. Niekur neišėjo. Jis buvo čia.
Kaukė dengė viršutinę jo veido dalį, bet ne skvarbias, mėlynas akis, spiginančias į ją. Akys išdavė, kas jis. Kažkas sakė, kad jų žvilgsnis ledinis, tačiau dabar ji jautė tik nerimą keliantį karštį, išpylusį visą kūną.
Pati pirma Rauzės mintis buvo ta, kad nuotraukos nepadėjo pasiruošti susitikimui su juo, išsitiesusiu visu ūgiu. Jis visomis penkiomis pėdomis už ją aukštesnis, o pečiai tokie platūs, kad užstojo visą vaizdą.
Jo plaukai buvo tamsaus aukso rusvumo, tankūs ir garbanoti. Veidas – juodbruvas, tamsesnis nei nuotraukose, žandikaulis kietas, įtemptas, o lūpos – nepadoriai geidulingos, tą akimirką seksualiai besišypsančios.
Jis skleidė lengvą žavesį ir grakštumą, kuris natūraliai kilo dėl nepriekaištingo auklėjimo ir neįkainojamų turtų. Jis privertė Rauzę prisiminti Džėjų Getsbį, kurį įsivaizdavo skaitydama „Didįjį Getsbį“. Aristokratas. Nepasiekiamas. Nepaprastai gražus. Tobulybė.
Rauzė pajuto sukirbėjusį stiprų ir iki šiol dar nepatirtą jausmą. Tai buvo karštis. Ją sukaustė gundanti kaitra. Lyg ją būtų nukrėtusi elektra. Palyginti saugus jos gyvenimas su tėvu nesuteikė galimybių bendrauti su priešinga lytimi. Rauzė pernelyg įniko nerimauti dėl tėvo ir gilaus jo sielvarto.
Zakas Valentis pakreipė galvą į vieną pusę, jo akys žibėjo:
– Kaip suprantu, tu gali kalbėti?
Rauzė sukaupė visas jėgas ir linktelėjo.
– Taip, – nedrąsiai pratarė, o paskui garsiau, suėmusi save į rankas, – taip, kalbėti galiu.
– Kaip gerai, – jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. – Zakas Valentis… Malonu susipažinti.
Jis taip plačiai išsišiepė, kad, atrodė, blykstelėjo saulė. Rauzei teko tvardytis ir neišpyškinti, kad puikiai žino, kas jis toks.
Ji giliai įkvėpė.
– Aš Rauzė.
Jis suėmė jos ranką. Šiltais, tvirtais delnais. Gal net kiek šiurkštokais. Jis nebuvo baltarankis miesto vaikis. Jos tarpkojis supulsavo nuo karščio.
– Tiesiog Rauzė?
Jau buvo betarianti savo pavardę, kai šį tą prisiminė ir ją kone supykino. Jis galėjo atpažinti ją pagal pavardę: ji su tėvu dirbo jo šeimai. Paskubomis susizgribusi atsakė:
– Merfi. Rauzė Merfi.
Jos motinos mergautinė pavardė.
– Su tokia pavarde ir odos spalva turėtum būti airė.
Rauzę išpylė prakaitas.
– Mano tėvai emigravo čionai dar prieš man gimstant.
Ji ištraukė ranką iš jo delnų. Net susitikusi su juo ji negalėjo to padaryti. Ji buvo svetima šioje aplinkoje. Kaip nesava. Ar tokių vyrų kaip Zakas Valentis nesaugojo asmens sargybinių siena? Regis, jis tokių neturėjo. Kaip vienišas vilkas. Beprotiškas sumanymas, kurio ji greičiausiai negalės įgyvendinti.
Ji atsitraukė.
– Kur tu eini?
Liežuvis jai pasirodė pernelyg sunkus, kad pajudintų.
– Aš turiu… eiti… – mikčiodama pasakė.
– Nepašokusi?
Ir vėl jis ištiesė ranką, tik dabar Rauzę užplūdo kitokio nerimo banga.
– Aš nešoku.
– Man sunku patikėti… Ar dar yra tokių, kurie to nemoka?
Ta, kuri stebėjo mergaites, lankančias šokių pamokas, ir paslapčia pavydėjo, nes žinojo, kad tėvai neišgalėjo už jas sumokėti.
Netikėtai supykusi, kad įsipainiojo į šią padėtį, Rauzė atžariai atkirto:
– Na, aš nešoku… Ir man tikrai reikia eiti.
Ji nusigręžė, bet pajuto, kaip ranka sugniaužė jos ranką virš alkūnės ir truktelėjo atbulą. Kad jį kur velnias. Kodėl jis tiesiog neleidžia jai eiti? Ji jau gailėjosi, kad elgėsi šiurkščiai. Juk jis niekuo dėtas. Na, gal tik… Bet jis nenutuokė apie niekingus jos ketinimus.
O, varge. Ją supykino.
Dabar jis abiem delnais palietė jos ranką ir Rauzė pakėlė akis į tobulą veidą.
Jis atrodė susirūpinęs.
– Nenorėjau tavęs įžeisti.
Kaip
