labai mandagus, – ištarė abejingai, slėpdama nuostabą, kad jis nesielgė… arogantiškai.
Ji nemanė, kad jis bus toks žavus ir flirtuos. Nesitikėjo, kad jai patiks.
Jai į galvą lindo keistos nedoros mintys. Žinojo, kad, jei būtų nepriekaištingos išvaizdos padavėja, jis praeitų pro šalį. Ji nebuvo tokia naivi, suprato, kad po meilia išore slepiasi jo cinizmas. Toks vyras iš tokio pasaulio?.. Jo motina teisi: jis tikrai buvo visko pertekęs.
Zakas šypsojosi, nenutuokdamas apie vidines jos kančias.
– Stengiuosi.
Tada jis perbraukė per jos ranką taip lėtai, kad jos alsavimas pagreitėjo, o kūnas pašiurpo. Ypač tada, kai jis kone užkabino jos krūties šoną.
Paėmęs ją už rankos pradėjo vestis į šokių aikštelę, kurioje poros, vienas prie kito prigludę šokėjai, lingavo pagal viliojančią aistringo džiazo melodiją.
Rauzė kita ranka sugriebė jo ranką ir mėgino išsivaduoti. Pajutusi į ją smingančius smalsius žvilgsnius, beviltiškai sušnabždėjo:
– Aš tikrai niekada…
Jis atsigręžė per petį ir nutvilkė ją žvilgsniu, nutildė.
– Pasitikėk manimi.
Dabar jie pasiekė šokių aikštelę ir Zakas apsuko Rauzę taip, kad ji stovėtų priešais. Ji bejėgiškai žvelgė į jį. Paėmęs dešinę jos ranką suspaudė delne, o kita ranka apkabino ją aukštai, prigludo prie nuogos nugaros. Paskui truktelėjo ją artyn ir ji klupdama žengė į priekį, prie tvirto, liekno jo kūno.
Jai iš galvos išgaravo visos mintys. Kodėl ji čia. Ką čia veikė. Kas ji tokia. Tik galvojo, kaip jautėsi, taip arti prigludusi prie aukšto, tvirto ir raumeningo vyro.
Jos krūtys atsirėmė į jo krūtinę. Jo ranka švelniai, subtiliai glostė jos nugarą. Ir jiedu judėjo, sukosi ratu. Rauzė nejuto savo kojų. Tiesiog plaukė.
Jos speneliai sukietėjo, išsišovė iš po suknelės. Niekada anksčiau nesijautė tokia moteriška. Išraudo ir nudelbė akis. Pirštas kilstelėjo jos smakrą, kad ji pakeltų galvą. Ji net po kauke matė, kad Valentis negalėjo patikėti.
Jis papurtė galvą ir susiraukė.
– Ar tu esi tikra?
– Žinoma, kad taip, – kaipmat atsakė ji ir sugrįžo į tikrovę, pastebėjo, kad viena moteris su kauke praeidama iš aukšto ją nužvelgė. Rauzė įsitempė. – Klausykite, pone Valenti, man tikrai reikia…
Jis prisitraukė ją dar arčiau ir suniurnėjo:
– Zakas. Pone Valenti verčia mane jaustis seniu. O aš toks nesu… Kol kas.
Ji pakėlė į jį akis ir nurijo seiles. Jis tikrai nebuvo senas. Jis jaunas, energingas ir stiprus. Ir jai buvo sunku patikėti, kad atsidūrė jo glėbyje. Nors šio vakaro tikslas ir buvo kaip tik toks…
– Ar tu žinai, – paklausė jis, – kad čia esi vienintelė moteris be papuošalų?
Rauzė akimoju stengėsi suregzti atsakymą, kai ją vėrė skvarbios, mėlynos akys.
– Aš… na… Bijojau ką nors pamesti.
Zakas ir vėl nepatikliai papurtė galvą.
– Tavo papuošalai neapdrausti?
Rauzė keiksnojo save mintyse. Visos moterys čia, be abejonės, yra apdraudusios kiekvieną neįkainojamą brangakmenį, kurio ji pati gyvenime nebuvo turėjusi. Vienintelis brangus papuošalas, atitekęs jai, buvo motinos sužadėtuvių žiedas, kėlęs daugiau jausmų, nei turėjo vertės.
Ji apsimetė nerūpestinga ir pabandė išsisukti nuo tiesos.
– Pagal naujausią madą kuo mažiau, tuo gražiau.
Tada Zako ranka lėtai nuslydo nuoga jos nugara, pirštai pasiekė suknelę, ir ji visa išraudo.
Jis tarė kimiu balsu:
– Visiškai pritariu.
Bėk… kuo greičiau bėk! ragino balsas Rauzės galvoje. Ji įsitraukė į labai rizikingą žaidimą, kuriam nė iš tolo nebuvo pasiruošusi. Bet silpnas, griežtas balselis priminė jai, kad pasirinkimo nėra. Jeigu nori, kad mylimas jos tėvas pasijustų geriau. Kad gyventų.
– Ką pasakytum, jeigu mudu dingtume iš čia? Kur nors, kur ne taip… tvanku?
Zako balsas nustelbė nerimo kupinas mintis ir kaltės jausmą. Ji buvo dora ir gyvenime niekam nemeluodavo. Bet dabar, pliaukšdama bet ką, ji apgaudinėjo šį vyrą. Net būdama čia.
Tačiau atrodė, kad didelė patalpa tikrai susitraukė aplink juos. Karštis dusino. Nė nesusimąsčiusi apie keblią savo padėtį Rauzė atsakė:
– Taip, labai norėčiau.
Zakas nusišypsojo, jo šypsena neatrodė tiesiog mandagi. Bet jai nespėjus persigalvoti, jis jau tempė ją iš šokių salės, stipriai suspaudęs ranką, jai teko kilstelėti suknelę, kad suspėtų kartu su juo prasiirti pro minią.
Rauzė jautė, kad turbūt galėtų ištraukti ranką ir pasprukti, įsimaišyti tarp žmonių ir dingti pro šoninį išėjimą, bet… vedina klastos… ji to nepadarė.
2
Zakas išėjo į marmurinį vestibiulį. Šviežio oro gūsis padėjo jam susigrąžinti savitvardą. Stebėjosi savimi, kad jį taip pakerėjo moteris. Tačiau net ir nušvitęs sveikas protas neišvijo pojūčio, kad seniai jautėsi toks gyvas.
Ir jokia moteris nebuvo sužadinusi tokio susidomėjimo. Jis vedėsi ją nuošaliau, o kai žvilgtelėjo į ją, visos pastangos sutramdyti geismą virto dulkėmis.
Jos skruostai buvo raudoni, o krūtinė sparčiai kilnojosi. Tebūnie prakeiktas cinizmas. Dabar jis Zakui nereikalingas – troško ją pamatyti. Nusiėmęs savo kaukę atsainiai, bet taikliai švystelėjo į artimiausią šiukšlių dėžę. Jos akys, jį išvydusios, išsiplėtė ir jo kūnas suvirpėjo iš aistros.
– Dabar tu, – meiliai paragino. – Noriu tave matyti.
Sekundėlę ji prikando lūpą ir jam pasirodė, kad ji nesutiks ir nueis, daugiau nieko apie save nepasakiusi… Bet tada ji negrabiai linktelėjo ir ištraukusi rankas iš jo gniaužtų kilstelėjo sau prie pakaušio.
– Palauk… – Zakas tyliai nusikeikė.
Jo balse skambėjo įtampa. Aistra.
Ji pakėlė į jį akis, rankas tebelaikė prie galvos.
– Aš tai padarysiu. Nusisuk.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО
