le>Prologas
Besišypsant Rolandui įskaudo veido raumenis, jis suprato, kad negali liautis. Nors tai geriausio draugo vestuvės (Rolandas, be abejo, nuoširdžiai džiaugėsi, kad Hugas rado gyvenimo meilę), dauguma svečių tikrai prisimena, jog Rolando žmona prieš beveik dvejus metus žuvo automobilio avarijoje, ir nerimauja, kaip jam šiandien sekasi su tuo susitaikyti.
Prie altoriaus Rolandas pasakė Hugui, kad ši diena priminė jam jo paties vestuves. Rolandas vylėsi, kad Hugas ir Bela mėgausis bendra laime daug ilgiau, nei jis su Linete – ir kad nepatirs tos kančios, kurią juodu su žmona taip ilgai slėpė nuo artimųjų ir draugų.
Rolandas suprato, kad turi pasistengti dar truputį ir pakviesti šokio vyriausiąją pamergę. Hugas norėjo turėti du vyriausiuosius pabrolius ir nors Tarkvinas, kitas vyriausiasis pabrolys, dabar šoko su Belos seserimi, tai ne priežastis Rolandui nepašokdinti savo pamergės. Jei nepašoks su Greise, visi nuspręs, kad jis tebegalvoja apie Linetę, o gailesčio jam tikrai nereikia. Po avarijos sulaukė jo pakankamai.
Vienas šokis. Juk tiek jis gali. Tereikia nepaisyti to, kad lempelių šviesoje skendinti karalienės Elžbietos dvaro rūmų pokylių salė atrodo išties romantiškai. Dar teks nekreipti dėmesio į prastą nuojautą dėl vyriausiosios pamergės – kad ir kiek nedaug apie ją žino, kad ir kaip jam tai nepatinka, ne jam ją smerkti. Pirmą kartą susipažinusi su Hugu Greisė buvo tokia girta, kad apvėmė jį taksi automobilyje; be to, mergina paskutinę minutę atšaukė savo vestuves. Žinoma, visiems pasitaiko prastų dienų, visi klysta, bet Rolandui Greisė buvo panaši į išlepintą princesę, pernelyg lengvabūdiškai besimėgaujančią alkoholiu.
Viena tokia išlepinta princesė, girta sėdusi prie vairo, prieš beveik dvejus metus sudaužė Rolando gyvenimą į šipulius. Tai, kad turės būti malonus tokiai moteriai, nors ir vos kelias minutes, vyrui kėlė šleikštulį. Bet turi pasistengti dėl geriausio draugo. Geriausio draugo, kuris štai ir dabar šokio sūkury glaudžia nuotaką – Rolandas žinojo, kad ta aplink jaunuosius spindinti aureolė nėra vien tik lempučių girliandų kuriamas miražas. Tai tikra laimė.
Todėl jis turi susiimti ir atlikti pabrolio pareigą. Su tamsiai raudona suknele, puošta tiulio sijonėliu ir širdelės formos iškirpte, žudikus aukštakulnius išmainiusi į žemakulnius batelius, kad nebūtų aukštesnė už jaunąją, mergina atrodė nepriekaištingai kukli. Plaukus buvo susukusi į įmantrų kuodą, tik kelias sruogas paliko laisvai kristi aplink veidą (tobulas darbas), nepamiršo ir blakstienas paryškinti. Na, gal Rolandas ir neklydo dėl merginos polinkio į princesiškumą. Net ir Tarkvinas, kiekviename žmoguje gebantis įžvelgti ką nors gero, pripažino, kad Greisė nė iš tolo nepanaši į mieląją, švelniąją Belą.
Tik vienas šokis, priminė sau Rolandas. „Padaryk, ką privalai, ir nenuvilk geriausio draugo.“
Baigus skambėti dainai jis nuėjo prie Greisės ir Tarkvino.
– Būdamas vyriausiuoju pabroliu, ko gero, galiu tikėtis kito šokio? – tarė priverstinai šypsodamasis.
– Tikrai taip, – patikino Tarkvinas paplodamas jam per petį. – Pasimatysim, Greise.
– Iki, Tarkvinai, – atitarė ji, o tada pasisuko į Rolandą. – Manau, mūsų dar nesupažindino. Aš Belos sesuo, Greisė. Tu Rolandas?
– Taip.
– Malonu susipažinti, – mergina ištiesė jam ranką.
Galvodamas tik apie tai, kaip greičiau viską užbaigti, Rolandas suėmęs jos plaštaką pakratė. Ir nustėro, nes nuo prisilietimo per nugarą nuvilnijo tarsi elektros srovė.
Greisės Faradėj akys buvo nuostabios: gilios, rugiagėlių mėlynumo. Lūpos tobulos. Veido oda nepriekaištinga. Buvo dar kažkas. Kažkas, kas jį traukė. Kažkas, kas pabudino poreikį ją saugoti.
Šis suvokimas Rolandą sukrėtė.
Vadovaudamasis dviejų žmonių, kuriais labiausiai pasitikėjo, nuomone, Rolandas iš anksto manė, kad jam ši moteris nepatiks. Tačiau ji traukė jį. Traukė moteris, su kuria susitikinėti norėtų mažiausiai. Ir jis neišmanė, kaip toliau elgtis.
– Vestuvės žavios, tiesa? – paklausė Greisė. – O ta daina, kurią Hugas parašė Belai, neįtikėtina.
– Mmm… – numykė Rolandas, jausdamasis pernelyg sutrikęs, kad suregztų sakinį, bet pasistengė išspausti šypseną.
Greisė negalėjo patikėti, kokie skirtingi Hugo geriausi draugai. Tarkvinas buvo mielas ir linksmas, jai patiko jo draugija; o mažakalbis Rolandas vertė jaustis nejaukiai, varžė – taip ji dažniausiai jausdavosi su nepažįstamaisiais.
Tas keistas pojūtis, užliejęs paspaudus jam ranką, tikrai negelbėjo. Rolandas buvo patrauklus, o smokingas, tamsios kelnės, tamsiai raudona liemenė ir deranti kaklaskarė tik dar labiau pabrėžė vyro žavesį. Tamsūs plaukai buvo nušukuoti nuo kaktos, veidas švariai nuskustas. Jis neabejotinai galėtų būti vestuvinių drabužių modelis, ir Greisė nesuprato, tai ją jaudina ar baugina.
Jeigu ji susitikimą su Rolandu vertintų kaip darbo dalį – elgtųsi su juo profesionaliai ir apgalvotai, kaip elgiasi su visais savo klientais, gal šis šokis netaptų visiška katastrofa.
Nežinodama, ką jam pasakyti, Greisė sutelkė dėmesį į šokį ir vylėsi, kad ta netikra šypsena lūpose padės ištverti, kol baigs skambėti daina. Kaip gerai, kad jai pavyko įkalbėti Belą leisti apsiauti paprastus batelius; jei avėtų aukštakulnius, greičiausiai užmintų Rolandui ant kojos ir visiškai apsikvailintų.
Tačiau šokti su vyru, aukštesniu penkiolika centimetrų, buvo nejauku. Hovardas, jos buvęs sužadėtinis, buvo metro septyniasdešimt septynių centimetrų ūgio, todėl ji visada avėdavo lygiapadžius batelius, kad tik jis mažiau jaudintųsi dėl jų vienodo ūgio. Rolando pečiai platūs, o Hovardas buvo lieknas. Rolando glėbyje Greisė pasijuto mažutė ir itin moteriška – nebuvo pratusi taip jaustis. Ji buvo protinga, nekrėtė kvailysčių, o ir ūgis neleido laikyti jos trapia, pažeidžiama.
Ji pastebėjo atidų tamsių Rolando akių žvilgsnį. Kodėl jis toks atsargus? Tai sudomino Greisę.
Tada suprato, kodėl su juo jaučiasi taip nejaukiai, ir ją užplūdo liūdesys: Rolandas žvelgė į ją taip pat, kaip žiūrėdavo Hovardo motina. Jo lūpos nesišypsojo – jos buvo tvirtai suspaustos. Akivaizdu, kad vyras nusprendė, jog ji jam per prasta.
Nėra ko stebėtis, kad jis nesikalba su ja kaip Tarkvinas. Ji jam nepatinka, nors ir sutiko ją pirmą kartą.
Na, tai jo rūpestis. Greisė bus mandagi ir pašoks su juo, atliks pamergės pareigą. Tada pasistengs nebesipainioti jam po kojų, bendraus su tėvais ir Hugo šeima. O dėl to per kūną bėgiojančio šiurpulio – nieko nepadarysi, vestuvės taip jau veikia žmones. Ypač tokios spindinčios vestuvės kaip šios, šurmuliuojančios dvaro rūmuose, priklausančiuose jau kelioms Hugo šeimos kartoms. Ir vis dėlto, nepaisant visos šitos prabangos, Hugo artimieji buvo šilti, mylintys žmonės, dievinantys jaunėlę Greisės seserį, linksmą pleputę. Greisė matė, kaip Rolandas nuoširdžiai šypsodamasis apkabino Belą – vadinasi, jos sesuo jam patinka.
Bet akivaizdu, kad šis tylus, neprieinamas vyras neketina būti malonus Greisei. Ji neleis sau dėl to jaudintis. Kodėl jo nuomonė turėtų jai rūpėti? Apie Rolandą ji žinojo tik tiek, kad jis vienas iš dviejų geriausių Hugo draugų nuo mokyklos laikų ir yra tylusis Hugo muzikos įrašų kompanijos partneris. Net jei Rolandas vienišas, jis būtų paskutinis vyras, su kuriuo Greisė norėtų susitikinėti. Santykiai su Hovardu tapo gera pamoka. Vyras, su kuriuo ji eis į pasimatymą, vers širdį spurdėti, išmuš žemę iš po kojų. Būdama šalia to vyro ji jausis gerai.
Rolandas, kad ir kokia būtų jo pavardė, tikrai nėra toks vyras.
