išleidžiu vamzdžiuose užsilikusį vandenį iš visų čiaupų. Man reikia santechniko, kad sutvarkytų sprogusį vamzdį, ir turiu pranešti virš manęs gyvenantiems žmonėms, jei avarija mano bute paveikė ir jų vandentiekio sistemą.
Jis nustebo supratęs, kad Greisė yra tokia sumani ir, atrodo, pati gali viskuo pasirūpinti. Tai visai nederėjo su tuo, ką buvo girdėjęs apie ją. Vis dėlto jos bute sprogo vamzdis, ji neturi kontaktų žmogaus, kuris galėtų padėti, o jo telefono numerį Bela paliko seseriai tuo atveju, jei kas nors nutiktų. Vargu ar jis gali dabar tiesiog padėti ragelį ir pamiršti apie ją.
– Koks adresas? – staiga paklausė Rolandas.
– Kam tau?
– Juk paskambinai ieškodama pagalbos, – atsakė jis.
– Per klaidą, – priminė ji. – Ir atsiprašau už tai. Dar kartą.
– Bela paliko tau mano telefono numerį, jei nutiktų kas nors nenumatyta, o prakiuręs vamzdis kaip tik tai ir yra. – Bela pamiršo pasakyti jam, kad palieka jo telefono numerį seseriai, bet tai ne Greisės kaltė. – Kur tu?
– Belos bute.
– Aš nežinau adreso, – paaiškino Rolandas.
– A. Gerai, – tarė ji ir šiek tiek nenoriai padiktavo jam buto adresą.
– Puiku. Važiuoju.
– Tu santechnikas ar ką?
– Ne, bet pažįstu gerą. Važiuodamas paskambinsiu jam, pasinaudosime jo paslaugomis, jei tau nepavyks susisiekti su buto šeimininku.
– Ačiū, – padėkojo Greisė. – Vertinu tai.
Rolandas susisiekė su santechniku ir, perspėjęs, kad tai greičiausiai tik audra stiklinėje, susitarė, kad šis pagelbės, jei reikės. Tačiau nuvykęs į butą suprato, kad Greisė padėtį įvertino nepakankamai rimtai. Akivaizdu, kad vanduo liejosi gana ilgai, nes kilimai buvo permirkę; juos reikėjo suvynioti ir greičiausiai teks pakeisti. Sofą taip pat reikėjo patraukti, nes vanduo sunkėsi į ją. Rolandą nusmelkė kaltė pastebėjus, kad Greisė atrodo taip, lyg būtų verkusi. Ji stengėsi laikytis tvirtai, bet nelaimė neabejotinai ją nuliūdino.
– Ar tau pavyko susisiekti su šeimininku? – paklausė jis.
Greisė papurtė galvą.
– Jo kontaktai greičiausiai nukišti kokioje Belos batų dėžėje, bet aš jos nekaltinu, pati turėjau tuo pasirūpinti, prieš jai su Hugu išvykstant. Dabar čia gyvenu aš, todėl tai mano atsakomybė.
– Batų dėžėje? – paklausė Rolandas suglumęs.
– Bela ne itin mėgsta sisteminį katalogavimą, – paaiškino Greisė. – Bet ji turi batų dėžučių sistemą. Verslo sąskaitos keliauja į vieną dėžutę, su namų ūkiu susiję popieriai – į kitą, o kai ko nors prisireikia, tiesiog pasikuiti tose dėžutėse.
– Šiek tiek chaotiška.
Rolandas visai kitaip tvarkė reikalus. Jam buvo svarbu nešvaistyti laiko veltui.
Greisė gūžtelėjo pečiais.
– Na, dabar ji bent jau turi tas batų dėžutes. Teko gerokai pazyzti, kol to pasiekiau.
Ką? Čia kažkas ne taip. Ar čia toji pati Greisė, princesytė, svaigalų mėgėja? Štai ir dabar ji vilkėjo dalykinį pilką kostiumėlį ir baltus marškinius; be to, virtuvėje ant stalo šalia patogių juodų batelių gulintis lagaminėlis atrodė visai solidžiai, o ir rankinė padori. Jos nagai tvarkingi, bet manikiūras – tikrai darytas ne specialistės, tamsūs plaukai iki pečių pakirpti paprastai, jokių įmantrybių kaip vestuvėse, makiažas neryškus.
Gal jis dėl jos klydo? Ir vėl tas kaltės dūris.
– Kaimynai dar negrįžo, todėl palikau ant jų durų raštelį apie tai, kas nutiko, – pasakė Greisė. – Man tikrai reikia surasti šeimininko kontaktus ir pasidomėti draudimu.
Štai ir vėl tas vos pastebimas virptelėjimas merginos balse.
– Ar gerai jautiesi? – paklausė jis vildamasis, kad ji nepradės verkti.
– Buvo ir geresnių dienų, – Greisė kilstelėjo smakrą. – Bet buvo ir blogesnių, jei jau atvirai. Išgyvensiu. Atleisk. Pasiūlyčiau puodelį arbatos, bet nėra nei vandens, nei elektros… – gūžtelėjo ji. – Todėl, deja, negaliu pasiūlyti.
– Nieko tokio, – patikino Rolandas. – Mano santechnikas laukia skambučio, tad paprašysiu jo paskubėti ir imtis darbo, bet turime kuo greičiau patraukti tavo sofą, kad nuostoliai būtų kuo mažesni.
– Ir knygų lentyną. Ir lovą. Ir… – ji garsiai iškvėpė. – Gerai bent tai, kad mano automobilis hečbekas. Turėsiu išnešti iš čia viską, ką įmanoma, kol išdžius. Teks surasti kokį sandėlį, nes visų mano bičiulių butukai, deja, tokie pat maži kaip šis, nėra nė garažo, kuriame galėčiau laikinai priglausti daiktus. Greičiausiai teks pasinaudoti tais nuomojamais sandėliukais.
– Duok man minutėlę.
Rolandas išėjo laukan ir, trumpai šnektelėjęs su santechniku, paskambino vienam iš remonto specialistų, kurio paslaugomis pats buvo naudojęsis. Jis taip pat prisiminė pakeliui matęs kavinukę netoliese ant kampo; nusprendė paimti du puodelius juodos kavos išsinešti, cukraus ir du šokoladinius sausainius. Tai suteiks jiems energijos, kurios tikrai prireiks. O jei Greisė negeria kavos… na, dabar pats metas pradėti.
Greisė užsiminė apie nuomojamą sandėliuką daiktams iš buto pasidėti. Jai labai pasiseks, jei jau vėlyvą vakarą pavyks rasti tokią vietą. O jo namuose juk daugybė vietos, tikrai užteks jos daiktams. Nors Rolandas ir nelabai troško į visa tai veltis, vis dėlto norėtų, kad kas nors padėtų jo seseriai, jei toji pakliūtų į bėdą. Greisė – geriausio draugo svainė. Taigi jis kaip ir turi prisiimti atsakomybę už ją.
Grįždamas į butą Rolandas paskambino vienam iš savo bendradarbių ir paprašė atvaryti mikroautobusą.
Kai jis grįžo, Greisė jau krovė daiktus į savo automobilio bagažinę.
– Kava, – pasakė jis tiesdamas jai vieną popierinį puodelį. – Nežinojau, mėgsti kavą su cukrumi ar pienu, todėl paėmiau juodos ir kelis pakelius cukraus.
– Ačiū. Kiek aš tau skolinga? – paklausė ji.
Rolandas papurtė galvą.
– Nesirūpink. Taip pat iškviečiau mikroautobusą. Turi krepšių, dėžių ar lagaminų, į kuriuos galėčiau krauti daiktus?
– Mikroautobusą? – perklausė ji sutrikusi.
– Butas nedidelis, bet mums vis tiek nepavyks visko sutalpinti į savo automobilius, – paaiškino jis.
– Todėl išnuomojai mikroautobusą? – jos akys išsiplėtė. – Tiesą sakant, tai logiška. Turėjau apie tai pagalvoti. Ačiū. Grąžinsiu tau pinigus.
– Nėra
