nesisekė bendrauti per vestuves, – tarė ji, – tai labai gražus poelgis. Ir aš tai labai vertinu. Esu tau dėkinga.
Rolandas buvo bepradedąs manyti, kad apie Greisę susidarė visiškai klaidingą nuomonę. Jei ji būtų išlepinta, princesiškų įgeidžių valdoma, svaigalus mėgstanti mergiotė, kokia jis ją laikė, tik dejuotų ir tikėtųsi, kad viską už ją padarys kiti – kol ji, labai tikėtina, mėgausis taure vyno ar sukinėsis aplinkui nieko neveikdama. Tačiau Greisė, kol jo nebuvo, ėmėsi ramiai ir sistemingai kraustyti daiktus iš užtvindyto buto. Jausdamas, kaip nemaloniai vėl sukirba sąžinė, jis ištiesė merginai sausainį.
– Šokoladinis. Mano sesuo sako, kad šokoladas viską pataiso.
Greisė nusišypsojo; Rolandas pirmą kartą pamatė ją nuoširdžiai šypsantis ir nustebo supratęs, kad nuo jos šypsenos net gatvėje pasidarė šviesiau.
– Tavo sesuo, atrodo, išmintinga moteris.
– Tokia ir yra.
Greisė mažiausiai tikėjosi, kad jai į pagalbą ateis Rolandas Devero, tačiau buvo jam labai dėkinga. Ir šiandien jis visai kitoks nei vestuvių dieną. Šįkart Rolandas nevertė jos jaustis taip, kaip visada pasijusdavo šalia Hovardo motinos. Jis elgėsi su ja kaip su žmogumi, o ne kokia bjaurastimi, prilipusia prie bato pado.
Kava ir sausainiai suteikė jiems jėgų ir, kai atvažiavo autobusiukas, juodu jau buvo sudėję į dėžes ir išnešę į lauką daugumą Greisės daiktų. Tuo metu grįžo Greisės kaimynai ir nuoširdžiai užjausdami ją dėl visos tos netvarkos padiktavo buto šeimininko telefono numerį.
Ji paskambino savininkui, tačiau jis neatsiliepė, todėl paliko pranešimą apie tai, kas nutiko, padiktavo savo telefono numerį ir grįžo pakuoti daiktų.
Atvykęs Rolando pažįstamas santechnikas apžiūrėjo sprogusį vamzdį.
– Vamzdžiai šiame kvartale labai seni, – pasakė jis. – Matyt, kažkur sistemoje susidarė kamštis ir šitas silpnesnis vamzdis tiesiog neatlaikė spaudimo.
– Vadinasi, tai ne mano kaltė? – paklausė Greisė.
– Ne, mieloji, tiesiog viena tų nemalonių situacijų. Galiu jį aplopyti, o ryt sutvarkysiu tinkamai.
Ji linktelėjo.
– Ačiū jums. Išrašykite man sąskaitą ir iškart jums sumokėsiu.
– Nereikia – viršininkas moka.
– Viršininkas? – paklausė ji sutrikusi.
– Rolandas, – paaiškino santechnikas.
Ką? Tai neturėtų būti Rolando reikalas. Gerai. Dabar nėra laiko ginčams. Vėliau su juo išsiaiškins.
Vos ji pasitraukė nuo santechniko, prisistatė remonto specialistas. Jis viską nufotografavo ir paprašė jos palaikyti metalinį matuoklį prie sienos, kad matytųsi, koks vandens gylis.
– Draudimui, – paaiškino vyras. O tada iš autobusiuko atsinešė įrangą vandeniui išpumpuoti.
– Aš tikrai labai vertinu viską, ką dėl manęs padarei, – pasakė Greisė Rolandui. – Bet turiu dar vieną klausimą. Gal netyčia žinai, kas teikia patikimas sandėliavimo paslaugas?
Jis gūžtelėjo.
– Nėra reikalo. Gali palikti savo daiktus mano namuose.
Greisė sumirksėjo.
– Bet tu juk manęs nepažįsti. Iki šio vakaro buvome susitikę tik kartą. Juk aš galiu būti vagilė arba sukčiautoja.
Jis ir vėl gūžtelėjo pečiais.
– Esi geriausio mano draugo svainė – to man užtenka. – Rolandas trumpam nutilo. – Tu tikrai negalėsi likti bute, kol viskas čia išdžius.
– Žinau, – nusiviepė ji. – Tikiuosi, pavyks įkalbėti ką nors iš draugų leisti permiegoti šiąnakt ant grindų, tada susirasiu viešbutį, kol galėsiu grįžti į butą.
Šis planas atrodė gana apgalvotas, ir jei Rolandas būtų pritaręs, nebūtų reikėję į visa tai veltis.
Tačiau kažkas jos veido išraiškoje paskatino jį pasiūlyti:
– Turiu laisvą kambarį.
Ji papurtė galvą.
– Ačiū, bet jau ir taip pernelyg tave išnaudojau.
– Jau vėlu, – pasakė jis, – be to, visi tavo daiktai mudviejų automobiliuose ir mikroautobuse. Daugiau negali nieko padaryti, kol sulauksi buto savininko skambučio ir viską apžiūrės draudimo agentas – o tai nutiks anksčiausiai rytoj. Be to, sakei, kad nė vienas iš tavo draugų neturi tau kambario, kuriame galėtum apsistoti, ką jau kalbėti apie daiktus. Tad važiuojame, apsistosi pas mane.
– Tu… tu labai geras.
Pamatęs, kad ji tankiai mirksėdama stengiasi nepravirkti, Rolandas iškėlė rankas ją stabdydamas.
– Neverk. Prašau.
Jam ne itin gerai sekėsi tvarkytis su ašaromis. Niekada nesisekė. O paskutinį pusmetį su Linete tai daryti tekdavo gana dažnai. Jis atsitraukdavo tada, kai atsitraukti neturėjo. Ir ji sumokėjo didžiausią kainą.
Greisė nurijo ištrūkti grasinančias ašaras ir atgalia ranka pasitrynė akis.
– Gerai. Daugiau jokių ašarų, pažadu. Bet ačiū tau. Lieku skolinga.
2
Kai remonto specialistas baigė pumpuoti vandenį, Greisė užrakino butą ir į savo navigacijos sistemą įsivedė Rolando adresą, jei įstrigtų kelyje ir atsiliktų nuo jo ir mikroautobuso, o tada nusekė paskui jį iki namų – paaiškėjo, kad Rolandas gyvena buvusiame dokų rajone. Ji pastatė savo automobilį už jo mašinos prie salyklo daryklą primenančio pastato, o tada Rolandas ir autobusiuko vairuotojas padėjo jai pernešti jos daiktus iš visų automobilių į Rolando garažą.
– Šiąnakt jie bus čia saugūs, – pasakė jis, kai jie baigė.
– Ir sausi, – pridūrė Greisė. – Ačiū.
Pirmajame pastato aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvėlės ir Greisė pamanė, kad Rolandas gyvena kažkuriame bute virš jų; ji nustebo, kai paaiškėjo, kad jo namai užima visą pastato galą. O kai jis juos aprodė, ją sužavėjo stiklinės vienos namo pusės sienos. Pastatas buvo puikus modernios architektūros pavyzdys, bet sykiu įsiliejo į aplinką, o į miesto pusę atsiveriantis vaizdas buvo kerintis.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком,
