tai žinojo, nes pati nesugebėjo prieš jį atsilaikyti.
Logana sunkiai iškvėpė, stengdamasi užgniaužti skaudžius prisiminimus. Kaip ją skaudino praeitis! Tik pernai pradėjo susitaikyti su dabartimi ir pajuto užgimstant naują viltį, kad jos laukia ateitis. Šviesi ateitis, jei tik sugebės atleisti sau… ir jam.
Ne, ne Rovanui – jam ji tikrai nežadėjo atleidimo, o tėvui. Ji stengėsi su tuo susitaikyti.
– Mano tėvas, – galiausiai nusuko akis nuo Rovano, vis dar tokio bauginamai aukšto ir velniškai gražaus, tik plaukai buvo kitokie – trumpi. Su nauja šukuosena jis atrodė dar griežtesnis. – Ar jis?..
Rovanas akimirką padelsė, bet veido išraiška nė kiek nesuminkštėjo.
– Taip.
Logana prisivertė nesujudėti, nė nevirpėti, ir kuo tvirčiau paklausė:
– Kaip?
Jis vėl padelsė, ir Logana sumojo jį žinant kiekvieną smulkmeną. Rovanas buvo kovos su piratavimu jūroje specialistas, gyveno ir dirbo Neapolyje, Atėnuose, Londone ir turėjo didžiulį dvarą Airijoje. Bet Logana tai sužinojo ne iš jo paties, o savo sesers Morganos ir jos vyro Drakono Ksantos.
– Ar tai svarbu? – šaltai paklausė jis.
– Žinoma, svarbu, – atrėžė Logana. Ji nekentė jo už tai, kad atėmė jai nekaltybę ir paskui ją smerkė mėgavusis jo kūnu ir kad paliko ją vieną tvarkytis su tos nakties padariniais…
Jo tylėjimas vertė Loganą galvoti apie blogiausia. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, pilve užvirė tikra audra. O, kad Logana apie tai būtų išgirdusi iš Morganos ar Džemos, ar vyresnėlio Bronsono. Jie būtų kitaip pranešę.
– Ar jie… ar jie?..
Ji negalėjo sulaukti patvirtinimo, kad tėvas, pagrobtas prie Afrikos krantų, buvo nužudytas. Loganai darėsi negera, jai linko keliai ir svaigo galva, kūną plūdo karščio ir šalčio bangos.
Ji dairėsi puikiojo padėjėjo Džo, bet matė tik Rovaną ir rūstų žalsvų akių žvilgsnį.
– Ne, – suurzgė jis. Griežtas žemas balsas skambėjo tarsi iš tunelio.
Gal jis išties buvo tunelyje.
Logana vos galėjo jį įžiūrėti. Vaizdas akyse liejosi ir tolo. Ji sumirksėjo, viduje juokdamasi iš Rovano pastangų valdyti jos kūną…
– Dabar tam ne laikas, – pratrūko jis.
Bet ji nepaklausė. Viskas aptemo.
Rovanas nusikeikė ir puolė gaudyti alpstančios Loganos, bet ši buvo per toli ir jis nesuspėjo. Logana galva trenkėsi į scenos kraštą.
Jis pripuolė keikdamas save ir Džo už lėtą reakciją.
Paėmęs ją ant rankų, pastebėjo, kokia ji lengvutė. Padėjęs jos galvą ant savo išsipūtusio dvigalvio raumens, įdėmiai ištyrinėjo išbalusį veidą ir pastebėjo ant smilkinio besikaupiančius kraujo lašus, lėtai sruvenančius į medaus spalvos plaukus. Nubudus skaudės.
Net ir netekusi sąmonės Logana buvo neapsakomai graži: aukšti skruostikauliai, putnios lūpos, elegantiški antakiai ir graikų deivės verta nosytė.
Dėl grožio jis tikrai negalėjo ginčytis, tačiau ji nebuvo tik dailus veidelis, ji buvo Logana Kouplend. Skandalinga ir amorali kaip visa Kouplendų šeima.
Jam buvo gėda būti aukciono preke, ką jau kalbėti apie tai, kad buvo nupirktas už nešvarius pinigus!
– Paimk jos daiktus, – paliepė vyrui, prišokusiam prie Loganos. Neabejotinai jos meilužiui. Berniukui žaisliukui…
Rovanas nenorėjo toliau apie tai svarstyti. Jam nepatiko apie tai galvoti ir apskritai čia būti.
Juk galėjo pasiųsti kurį savo vyrą, juk visi jie specialiai apmokyti buvę elitinių karo padalinių pareigūnai: JAV „jūros ruoniai“, Didžiosios Britanijos ypatingosios tarnybos kariai, Rusijos „alfos“, Prancūzijos žandarmerijos specialiosios paskirties padalinio nariai, Ispanijos specialiųjų karinių jūros pajėgų atstovai. Rovanas pats asmeniškai juos atrinko ir išmokė rengti žvalgybos ir gelbėjimo operacijas.
Bet kuris šių vyrų galėjo būti jo vietoje. Jam derėjo atsiųsti ką nors kitą.
Tik Rovanas nežadėjo nieko prie jos prileisti dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl jų pačių saugumo – juk ji tikra sirena. Antra priežastis – kur kas paprastesnė.
Jis nenorėjo prie jos prileisti jokio vyro, nes jos kūnas, net ir po trejų metų, priklausė jam vienam.
Logana negalėjo atmerkti akių, jai maudė galvą, buvo sunku surinkti išsibarsčiusias mintis. Kažkas ją nešė vis aukštyn, bet kur? Ji girdėjo kvėpavimą ir ritmingų žingsnių aidą. Jai buvo šilta. Ją laikė šiltos rankos. Logana iš paskutiniųjų stengėsi atplėšti akis ir prisiminti, kas įvyko.
Atsimerkusi įsižiūrėjo į veidą, pakibusį virš jos, į tvirtą žandikaulį su besikalančia tamsia barzda, aštrius skruostikaulius ir griežtą lūpų liniją. Staiga į ją sužiuro dvi žalios akys ir nuo pašaipaus žvilgsnio jai pašiurpo oda.
Rovanas.
Ji pradėjo viską prisiminti: Džo kalbėjo apie kažkokius nesklandumus, kažką apie jos tėvą, tuomet pasirodė Rovanas…
Ji apmirė.
– Nuleisk mane ant žemės.
Jis nekreipė dėmesio ir lipo toliau.
Loganą apėmė panika.
– Kas dedasi? Kodėl mane neši?
Ji suspurdėjo jo glėbyje.
Rovanas suspaudė ją tvirčiau.
– Nualpai ir susitrenkei galvą.
– Negali būti.
– Gali. Krisdama susimušei galvą į scenos kraštą. Ko gero, susitrenkei smegenis.
– Man viskas gerai, – muistėsi ji. – Gali nuleisti mane ant žemės. Tučtuojau!
– Nepajėgsi pati užlipti laiptais, o mes turime paskubėti iš čia dingti, – atkirto jis ir koja stumtelėjo duris, vedančias ant stogo. – Jei taip nepatinka būti nešamai, kitą kartą pasistenk nenualpti. Arba paieškok minkštesnės vietos kristi.
– Kur Džo? Man reikia Džo!
– Neabejoju, – pro dantis iškošė Rovanas, žengdamas į Kalifornijos saulės kaitrą. – Nesijaudink, jis seka iš paskos su tavo daiktais.
– Mano daiktais? Kodėl?
– Paaiškinsiu ore. Užteks pliurpti, – pareiškė Rovanas ir nužvelgė ją nuo smakro iki krūtinės. – Nesi tokia lengva, kaip įsivaizduoji.
Jai
