ir atsitrauk.
Bet Logana pačiupo Džo už rankovės.
– Pasirūpink viskuo namie, gerai?
Džo įbedė į ją akis.
– Kur tu skrendi? Kada grįši?
– Ji tau paskambins, – sausai išbeldė Rovanas. – Metas atsisveikinti.
– Rytojaus renginys, – tarė Logana.
Džo linktelėjo.
– Mes susitvarkysim. Aš susitvarkysiu. Nesijaudink.
Rovanas įsiropštė į sraigtasparnį ir lėktuvas ėmė kilti, Džo atšoko nuo besisukančių sparnų.
– Malonus berniukas, – pareiškė Rovanas, užtrenkęs duris. – Jaunokas, bet, kaip sakoma, lenk medį, kol jaunas.
Logana piktai blykstelėjo akimis.
– Jis nėra mano vaikinas.
– Meilužis, koks skirtumas, – Rovanas patraukė pečiais. – Ne man teisti, ką veiki su tėvelio pinigais…
– Aš jų neturiu nė cento.
– Ak, atsiprašau. Ne jo pinigais, o svetimais milijonais.
Logana sukando dantis ir pajutusi krūtinėje kylantį skausmą ir akyse besikaupiančias ašaras nusisuko į langą. Kaip ji nekentė jo…
Staiga Rovanas pasilenkė prie jos patikrinti saugos diržo.
Jam užkišus pirštus už jos diržo ir netyčia prilietus krūtinę, Logana giliai įkvėpė.
– Per stipriai užveržtas? – paklausė Rovanas. Nuo jo žvilgsnio Loganai net sukietėjo speneliai.
– Su tavo ranka, taip, – springdama atsakė ji. Plonytė lininės suknelės medžiaga neapsaugojo nuo karšto jo prisilietimo.
Rovanas lėtai ištraukė delną, pakeliui užkabindamas standų spenelį.
Šitai pažadino ryškų prisiminimą: jo lūpos ant stangrios jos krūties viršūnėlės ir vienu lyžtelėjimu sukeltas orgazmas.
Loganos reakcija sužadino jam apetitą. Nepasitenkinęs vienu orgazmu, Rovanas užsigeidė ištyrinėti kiekvieną jos kūno lopinėlį ir parodyti galybę būdų pasiekti palaimą. Visa tai buvo netikėta, bet labai maloni patirtis. Logana mėgavosi ne tik kūniškais malonumais, bet ir jo draugija. Su juo jautėsi saugi ir patenkinta. Ji juo pasitikėjo ir leido jam daryti, ką nori…
Logana smarkiai prikando lūpą, neleisdama fantazijai įsisiūbuoti. Dabar tam buvo ne vieta ir ne laikas, tik ne skaudama galva ir ne sraigtasparnyje, taip greitai kylančiame nuo viešbučio „Park Plaza“ stogo, kad net suko skrandį.
Ji pridėjo ranką prie smilkinio ir užčiuopė lipnų skystį. Pamačius raudoną kraują ant pirštų, Loganą supykino.
– Žinau, kad tavo specializacija – gelbėjimo misijos, bet ar nepersistengei su sraigtasparniu?
Rovanas padavė jai baltą nosinę.
Ji paėmė ir nusivalė pirštus – tikėjosi, kad naujajai suknelei, pastaruoju metu itin retam pirkiniui, kraujo nekliuvo. Šluostydamasi rankas juto įsmeigtą Rovano žvilgsnį. Jis buvo toks nepatenkintas. Nieko keista, juk prieš trejus metus humoro jausmo neturėjo, matyt, jo taip ir neišsiugdė.
– Tik norėjau pasakyti, kad šitoks pabėgimas vertas Holivudo filmo, – pridėjo Logana, toliau trindama rankas ir mėgaudamasi tuo, kad jis nepakenčia visko, kas susiję su Holivudu. Nors Rovanas Argyrosas galėjo pasigirti aukštosios mados modelio išvaizda, buvo tikrų tikriausias karininkas, tarnavęs JAV ir Karališkajame kariniame jūrų laivyne, vėliau įkūręs privačią jūrų apsaugos agentūrą, į kurią nemenkai investavo Loganos svainis, kad apsaugotų savo jūrų krovinių gabenimo įmonę „Ksantos paslaugos“.
Jai buvo skaudu, kad Morgana ir Drakonas buvo tokie geri Rovano bičiuliai, jam tarsi nieko nereiškė tai, kad Morgana taip pat priklausė Kouplendų šeimai.
– Pasižiūrėk, – Rovanas mostelėjo į Vilširo, Parko ir Vakarų šeštosios gatvių sankryžą apačioje, kur stovėjo neogotikinis 1925 metais iškilęs viešbutis. – Ta minia trokšta tavęs.
Logana sugniaužė nosinę ir žvilgtelėjo pro langą. Pastatas išties buvo apsuptas iš visų pusių.
Toji minia laukė jos.
– Kodėl jie nebando užeiti? – paklausė ji.
– Užrakinau duris. Tikėkimės, kad tavo Džo ras raktą, kitaip bus įstrigęs ilgam.
Logana atsegė rankinę, paslėpė joje nosinę ir išsitraukė telefoną.
– Kur paslėpei raktą? Džo negali ten pasilikti…
– Teisingai, juk liepei jam sutvarkyti reikalus namie. – Rovanas stebėjo ją primerktomis akimis. – Koks geras berniukas.
Logana nuleido jo žodžius negirdomis ir ėmė maigyti žinutę Džo.
Bet, jai nespėjus jos išsiųsti, Rovanas pačiupo telefoną.
Ji vos susivaldė jam neįspyrusi.
– Kas tau?
– Baik, mažyte, per vėlu vaidinti auką.
Logana nusisuko į langą, bandydama sutramdyti šėlstančias emocijas.
– Tai kur mane skraidini?
– Į saugią vietą, toliau nuo žiniasklaidos.
– Puiku, saugi vieta reiškia toliau nuo tavęs. – Logana nurijo seiles ir piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Ir mano tėvo. Ar jo tikrai nebėra?
– Taip.
Atsisukusi į Rovaną, sutiko pašaipų jo žvilgsnį.
– Jei tau nuo to bus geriau, – tarė jis su kreiva šypsenėle, – jis mirė dėl natūralių priežasčių.
Logana net sukaito. Dieve, jis blogesnis, nei ji atsiminė.
– Žinoma, kad tai gera žinia.
– Tokia pareiginga dukrelė.
– Neapsimesk, kad jis tau rūpi, – pratrūko ji.
– Tikrai ne. Jis nusipelnė visko, kas jam nutiko, ir dar daugiau.
Logana nekentė Rovano. Nekentė, nekentė, nekentė. Beveik taip pat, kaip norėjo neapkęsti tėvo, kuris išdavė ne tik Kouplendus, bet ir klientus. Žmonės juo pasitikėjo, o jis juos apiplėšė, paskui, užuot stojęs prieš teismą, paspruko jachta, kurią vėliau užgrobė Afrikos piratai. Pagrobėjai laikė jį mėnesių mėnesius ir reikalavo vis didesnės išpirkos. Vienintelė Morgana stengėsi surinkti reikalingą sumą, tačiau tai – kita istorija…
Kad
