1
Mėgstamiausiame keraminiame inde Džema mediniu šaukštu baigė plakti sviestą tortui, kurį ruošėsi kepti pusmečio susilaikymo nuo pasimatymų proga.
Saldus ir rūgštus puikiai derėjo – tai buvo sodraus baltojo šokolado kremo ir geltonųjų bei žaliųjų citrinų skonio mišinys. Džemai jis siejosi su pusmetį trukusiu saldumu mokantis suvaldyti baimę, kylančią prieš užsimezgant naujiems santykiams, ir rūgščiomis vienatvės akimirkomis. Bet ji tapo stipresnė, protingesnė ir pasiryžo išsivaduoti iš užburto rato, nes vis pasirinkdavo netinkamus vyrus. Tokius, kurie sudaužo širdį.
Nuo šiol viskas bus kitaip, priminė sau energingai plakdama tešlą. Nebeleis gražiam veideliui ir platiems pečiams apakinti taip, kad nepastebėtų bjauraus būdo. Pažabos staigų norą nerti stačia galva į santykius dėl to, kad manys esanti beprotiškai įsimylėjusi, nors iš tikrųjų to vyro nė nepažįsta.
Džema ketina būti kur kas tvirtesnė. Ne tokia atlaidi. Daugiau jokių antrų galimybių apgavikams ir melagiams širdžių daužytojams, dalijantiems netikrus pažadus. Tokie vyrai jos neverti.
Džemai jau dvidešimt aštuoneri ir ji nori ištekėti ir susilaukti vaikų, kol neiššvaistė dar daugiau laiko.
– Nebebūsiu Ponia, Nemokanti Vertinti Vyrų, – ištarė garsiai.
Nieko tokio kalbėtis su savimi. Džema stovėjo didele pramonine virtuve paverstame sandėlyje Aleksandrijoje, viename iš Sidnėjaus priemiesčių, kur buvo įsikūręs pagrindinis renginių organizavimo verslo biuras. Vakarėlių karalienės priklausė jai ir dviem verslo partnerėms – Endei Niuman ir Elizai Djun. Džema rūpinosi maistu, Endė buvo kūrybinis varikliukas, Eliza – verslo smegenys.
Po keleto metų, praleistų dirbant virtuvės šefe, vėliau ir žurnalo maisto skilties redaktore, Džema pagaliau rado savo svajonių darbą su Vakarėlių karalienėmis. Imtis bendros veiklos su Ende ir Eliza buvo geriausias kada nors priimtas sprendimas. O iš visų jėgų kibti į darbą – geriausias pasirinkimas siekiant atitraukti mintis nuo vyrų. Džema darė viską, kad jų verslas klestėtų.
Mergina sukrėtė tešlą į aukštą apskritą kepimo formą ir švelniai įstūmė ją į įkaitusią orkaitę, ten biskvitas keps pusantros valandos. Paskui ji tortą padengs kokosiniu glajumi ir papuoš cukruotomis geltonųjų ir žaliųjų citrinų vaisių žievelių spiralėmis. Kepinys skirtas ne tik atšvęsti su draugėmis jos pusmečio be vyrų sukaktį, jis bus ir bandomasis vestuvinis tortas.
Atsargiai įdėjusi biskvitą į orkaitę Džema lėtai uždarė dureles. Atsisukusi į salelę virtuvės viduryje suprato esanti nebe viena. Tarpduryje stovėjo aukštas plačių pečių vyras. Džema aiktelėjo ir priglaudė rožine pirštine apmautą ranką prie krūtinės.
– Kas tu toks ir kaip, po velnių, čia patekai? – merginos balse skambėjo panika.
Netgi ištikta šoko Džema sugebėjo pastebėti, kad įsibrovėlis labai gražus. Lieso veido ir šviesiai rudų plaukų. Kaip tik jos skonio. Ne. Daugiau jokių jos skonio! Tik ne po šešių mėnesių savęs atkalbinėjimo nuo labai gerai atrodančių vyrų. Ypač, jei jie įsilaužėliai ar netgi blogiau.
Džema atkišo medinį šaukštą pasiruošusi gintis. Ranka nutekėjo torto tešla, bet ji to nė nepastebėjo.
Vyras iškėlė rankas norėdamas parodyti, kad neketina pulti.
– Tristanas Marko. Man šį rytą paskirtas susitikimas su Eliza Djun. Ji telefonu pranešė, kad įstrigo eismo spūstyje, ir davė durų spynos kodą.
Nepažįstamasis atrodė vienmetis su Džema ir kalbėjo su snobišku anglų ir dar kažkokios kalbos akcentu. Kokios, ji neatpažino. Prancūzų? Vokiečių? Vargu ar jis australas. Smėlio spalvos lininės kelnės, rusvi susagstomi marškiniai ir stilingi batai atrodė europietiškai.
– Gali nuleisti ginklą, – su linksma gaidele balse tarė įsibrovėlis.
Nuleisdama šaukštą Džema nuraudo. Ką galėjo padaryti mediniu šaukštu vyrui, kurio ūgis tikrai daugiau nei metras aštuoniasdešimt? Ji giliai įkvėpė bandydama nusiraminti.
– Nustebinai mane taip tyliai prisėlindamas. Kodėl nepaspaudei skambučio?
Vyras žengė keletą žingsnių į priekį ir atsidūrė tiesiai priešais Džemą kitapus virtuvės salelės. Iš taip arti ji pastebėjo jo skaisčiai mėlynas akis, ryškinamas tamsių antakių, lygią odą ir tobulus dantis.
– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – vyro akcentas intrigavo. – Panelė Djun nesakė, kad čia bus dar kas nors.
Nusimovusi pirštines Džema viena jų nusivalė tešlos likučius nuo rankos ir padėjo jas ant ruošos stalo.
– Aš neišsigandau. Tiesiog buvau čia viena ir – argi ne kvaila tai sakyti nepažįstamam vyrui? – Eliza tuoj bus čia.
– Taip, ji minėjo, kad ilgai neužtruks, – vyras šypsojosi žavingai ir drauge raminamai. – Nekantrauju su ja susitikti. Kalbėjomės tik telefonu.
Jis labai patrauklus. Džema pasistengė atsikratyti jaudulio, kurį kėlė pavojingas susidomėjimas. Ką tik šešis mėnesius atkalbinėjo save nuo tokių neapgalvotų poelgių. Nekartos tos pačios klaidos.
– Gal galiu kuo nors padėti? – paklausė mergina. – Esu Džema Harper – Elizos verslo partnerė.
Kad nepasirodytų nemandagi, Džema apėjo virtuvės salelę. Supratusi, kad vis dar juosi baltą šefo prikyštę ruošėsi ją nusirišti, bet staiga apsigalvojo. Tai gali panašėti į nusirenginėjimą nepažįstamojo akivaizdoje.
Mintyse mergina nusipurtė. Ak, žinoma. Ar pusmetis be vyrų privers ją mąstyti kaip paauglę? Vis dėlto nusijuosti prikyštę nebuvo jokio reikalo.
Džema dalykiškai ištiesė ranką pasisveikinti tikėdamasi, kad toks gestas privers tą vyrą pamiršti rožines pirštines ir mosikavimą šaukštu. Nepažįstamasis tvirtai ir nuoširdžiai paspaudė jai ranką.
– Taigi, tu irgi Vakarėlių karalienė? – vyro lūpų kampučiai kilstelėjo.
– Taip, rūpinuosi maistu, – ir jau ne pirmą kartą pasigailėjo šitaip pavadinusi verslą. Viskas prasidėjo juokais, o dabar, po pusantrų metų, jos buvo vienos populiariausių ir sėkmingiausių renginių organizatorių Sidnėjuje. Ir vis dar erzinamos dėl įmonės pavadinimo.
– Ar tu… ar su Eliza nori susitikti dėl renginio? – Džema stengėsi būti apdairi. Kiek jai buvo žinoma, vienišė Eliza su niekuo nesusitikinėjo. Bet šis apsilankymas gali būti ir asmeninis. Jei tai tiesa, Elizai labai pasisekė.
– Taip, ketinu surengti priėmimą.
– Priėmimą? Kalbi apie vestuvių puotą?
Gerieji kaip visada jau išgraibstyti. Džema tuojau pat nuvijo niūrią mintį. Šis vyrukas jai visiškai nepažįstamas, be to, klientas. Jo šeiminė padėtis neturi jai rūpėti. Bet, nepaisant to, mergina matė šį tą daugiau – ne vien gražią jo išvaizdą. Jis atrodė kažkoks… kitoks.
– Ne. Ne vestuvių, – raustelėjo. – Kai tuoksiuosi, ne aš tarsiuosi dėl tokių dalykų.
Žinoma, ne. Patirtis byloja, kad tai visada daro būsimos nuotakos. Jaunikiams kartais netgi reikia laiko tai suvokti.
– Taigi, jei ne vestuvių puotą, tada ką?
– Galbūt priėmimas ne visai tinkamas žodis. Angliškai kalbu… – jis
